BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Kazkur cia nuspoilinau geros knygos pabaiga

Olei!

Šiandien buvo sunkus rytas. Vienas iš tų, kai atsikeli ir pirmi žodžiai kilę mintyse yra „oo šūdas tik ne tai”. Kita: „palikit mane ramybėj”. Bet ne, kur gi tau, reikia keltis, nusimyžt, dantis valytis, rengtis, galbūt dar spėti arbatos/kavos išgerti, šalti laukiant autobuso, šalti sėdint autobuse, šalti ginant sėdimą vietą autobuse, šalti einant iš stotelės į mokyklą ir t.t. Stovi priešais veidrodį, žiūri į jau milijoną kartų nužiūrėtą veidą ir kratai galvą nesutinkat, kad ta mėsos ir odos maišalynė esi tu. Tikras tu, o ne tas, kurį įsivaizduoji prieš užmiegant.

Nežinau galbūt sapnavau gerą sapną, kad pabudęs buvau tokios nuotaikos. Kai gerą, tavo pačio pasąmonės sutvertą tikrovę pertraukia tikra realybė, dažnai nekoks rezultatas būna. Ir suprantat, tokie dalykai greitai nepraeina. Tad ir sėdžiu visą dieną galvojant, kad tai negali būti tikra. Kodėl ČIA negali būti taip gera kaip TEN?

Sėdžiu autobuse ant kraštelio, nes daugiau nei pusantros vietos užima kažkoks storas senis, su ryža barzda, garsiai kvėpuojantis ir dar garsiau ryjantis seiles. Kartais pasimuisto. Per tuos jo pasimuistymus laikausi, kad nenustumtų iš vietos. Visur purvas, dulkės, visi įlipa apsisnargliavę, aptinę, neišsimiegoję. Ramybės neduoda tas suvokimas, kad aš lygiai toks pats. Vaikis kažkoks krapšto nosį ir visą iškrapštytą turinį lipina prie tų gumyčių, kur autobuso durų viduryje. Vaikis išlipa, bet jo šedevras vis dar ten. NORI nežiūrėti, bet tos idiotės akys nelabai klauso proto. Kas toliau? Toliau girdi kaip kažkas kažką šneka, kažkuo skundžiasi, kažkas kažką bara. Įsidedi ausinukus, kad nuo viso to pabėgtum. Pradeda groti muzika, garsas nustatytas ant maksimumo. Į tave sužiūra senis ir dar KOKS TŪKSTANTIS bobučių aplinkui. Sumažini garsą iki kokios dvylikos. Smirda. Oi kaip smirda.

Na žodžiu viešasis transportas visada būna ypatingai malonus nuotykis.

Tada sėdi ir supranti, kad pamiršai išsivalyti dantis, ar užsidėjai ypač mažas ir šviesias kojines, ar nesusišukavai ar dar kokį brudą pamiršai. Tada pradedi bandyti iš viso to išsisukti - ieškai gumos kišenėse, trauki kelnes žemyn.

Dar kartais pučia suknistą pilvą, taip norėtum nueiti į tualetą, bet tuo pačiu supranti, kad to negalėsi padaryti dar.. . hm… septynias sušiktas valandas, vien dėl tos priežasties, kad mokyklos tualetai BE DURŲ. OH WOW.

Sėdi pamokoje, o mintys sukasi apie tai, kiek daug atsiskaitymų turi rytoj. Bandai mintyse susidaryti ir susidėlioti dienotvarkę. Valanda istorijai, pusvalandis lietuvių. Oi ne, teksto suvokimą reikia padaryti. Pusvalandis istorijai, valanda lietuvių. Ir lauki kada grįši namo. Taip lauki, kad kojos dreba. Bendrauji su kitais ir visa tai užsimiršta, bet tada sprendžiant kokį ketvirtą ar penktą matematikos kontrolinio darbo uždavinį visa tai prisimeni. Prisimeni rytą ir vėl pradedi viskuo abejoti. Gi negali tai būti realybė, negi viskas taip …? Kodėl negali būti taip, arba taip. Ir pats kontrolinis pradeda atrodyti kvailai. Kam? Kam to reikia? Kokią tai, universaliai, naudą turi? Tai, kad prirašysiu lapelį teisingai ir neteisingai išspręstų uždavinių. Ar laikysiuos taisyklių kurias sugalvojo kažkokie neaiškūs tipeliai, galimi totalūs idiotai, ar ne? Tada pamatai, kad taip pragalvojai penkiolika minučių ir supranti, kad fuck aš gi kontrą rašau! Tada sprendi, greitai, chaotiškai. Baigiasi pamoka, neši lapelį, išgirsti kažką kalbant apie kokį nors uždavinį. Supranti, kad pridarei klaidų ir supranti, kur tos klaidos. Tada puoli taisyti. Tik tam, kad dar daugiau klaidų priveltum.

Ir galiausiai namo grįžti. Taip ilgai lauktas momentas. Ir vėl autobusas. Ir grįžti. Na ir kas dabar? O gi absoliučiai niekas nepasikeitė. Nusivylęs tuo atsisėdi, pasileidi muziką. Truputėlį atsigauni, tačiau ir pavargsti. Patikrini e-mail‘ą - niekas neparašė. Patikrini facebook‘ą - 5 notifications, tačiau nei vienos žinutės, tik kažkokie „your friend took this test” ir t.t. tada patikrini blog‘o komentarus, naujų nėra. Kaip nuobodu ir apgailėtina, sakyčiau. Taip diena ir praeina, bevalgant, tikrinant tuščius e-mail‘us, klausantis muzikos ir darant namų darbus.

Ateina vakaras, galbūt kažkiek pailsėjęs. Aštuntą kartą paleidi tą pačią dainą. Šį kartą ji skamba visai neblogai. Įsitaisai patogiai ir svajoji. Apie dieną, kur ryte atsibudęs šypsaisi. Kur bendrauji ir su visais gerai sutari, kur nėra išsišokančių prietrankų, kur leidi laiką su antra savo puse. Jei neturi antros pusės, tą tuščią vietą užpildai kokia nors pažystama/pažystamu arba tiesiog išsigalvoji ką nors, koks gi skirtumas? Ir tą akimirką, kai patiki savo sukurtu melu, būna gera. Bet gėrį pertraukia suvokimas, kad tuoj tuoj pradės rodyti house‘ą arba tai, kad jau laikas eiti miegoti, jei nenori, kad rytojaus rytas būtų toks pat, ar dar prastesnis.

Žodžiu gera diena buvo.

Reikia veržtis diržus. Ta prasme finansiškai. Na bent jau taip visi sako. Būtų daug maloniau ir lengviau veržti tuos diržus jei jie būtų apvynioti aplink koncervų kaklus. Hahaha! Oi! Oi! Negalima taip sakyti, juk Lietuva nėra susipažinusi su tokiu labai svarbiu dalykėliu kaip… Hmm… Kaip jis ten vadinasi… Ai taip - ŽODŽIO LAISVĖ. Reikia sakyti, kad tik mano nuomonė, kad tai humoras ir aš nekalbu rimtai.

Kieno tai dar gali būti nuomonė, ponai, jei ne mano?

Žinot nemoku aš gyventi, jau tai sakiau. Ir daug kas puolė mokyti kaip tai reikia daryti. Taip, taip, taip klausyk ne šito idioto, o to idioto, nes tas idiotas geresnis nei anas. Aš ir idiotas. O ar „geresnis” idiotas reiškia, kad jis dar kvailesnis, ar kaip čia? Pala, apie ką gi aš čia kalbėjau?

Apskritai, mes kažkaip keistai elgiamės su viskuo. Garbinam dviejų tūkstančių metų žmogų, visur nešiojant ir kabinant jo kančios ir mirties akimirką. Verkiam dėl krizės perkant naują automobilį. Pykstam ant kažko, kuris kažką pasakė, apkalbinėjant tą patį asmenį. Žiūrim į bomžus ir galvojam „dieve kokie baisūs alkoholikai”, rankose spaudžiant bokalą alaus. Nusiminę pavydim kitiems, o kitą dieną džiaugėmės kai tas žmogus pavydi mums. Pykstam, kai negaunam komplimentų, pykstam, kai gaunam per daug komplimentų, dar labiau pykstam kai kas nors peikia. Ieškom neaptinusios, nesnargliuotos, protingos, nuoširdžios antros pusės, kai tuo tarpu, neišsimiegoję, dešine ranka braukiam per nosį, gaudom visus žaliuosius draugužius, ir suprantam, kokie ištiktųjų menki esam palygus su kitais.

Yra tokia knyga „Pasprink”. Ji baigiasi taip, kad pagrindinis herojus stovi apsišikęs ir žiūri į paną, kurios ieško policija nes ji išprotėjus. Ir sako, kad tai pirmas kartas gyvenime kai jie mato vienas kitą tokius, kokie ištikrųjų yra.

Vienas apsišikęs, o kita išprotėjus.

Reikia mylėti kitus. Net ir tokius. Reikia ir atrodo, kad myliu. Atrodo stengiesi palaikyti, priimti trūkumus, bet kartais tiesiog pasiduodi. Ir jie pasiduoda. Ir tu pasiduodi. Todėl, kad kiekvienas iš mūsų esame vienaip ar kitaip apgailėtini, ir vienaip ar kitaip neverti jokios draugijos.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (10)

  1. o aš tau parašysiu naują komentarą, kad rastum ką paskaityti ;] labai įdomiai, bet pesimistiškai mąstai, nors ko gero tokia jau ta mūsų tikrovė… Pati aš tokiam dideliam šūde, kad nesuvokiu kam išvis tau tai sakau, juk tu manęs nepažįsti ir niekada nepažinosi… Bet žinok aš dažniausiai susimąstau kam man viso to reikia per chemijos kontrolinius, žinoma poto puolu paniškai rašyti ir nieko nespėjusi gaunu kokius 5 ;]p jei dar norėsi paklausyti mano gyvenimo dramos parašyk į e-mail, užtikrinu, kad tada rasi atsakymą ;] andelikaj81@gmail.com be strong ;]

  2. Tamstos suabejojimas realybe vs. sapnu man primino tokį Džuandzi (Zhuangzi).

    Anas susapnavo, kad yra drugelis, o pabudęs niekaip negalėjo susivokti - ar yra Džuandzi, sapnuojantis, kad yra drugelis; ar drugelis, sapnuojantis, kad yra Džuandzi.

    True story.

  3. gerai. parašei.

  4. Monika:

    rudeninė depresija vis dėlto egzistuoja:) ir kažkas, jau matau, tave kabina su pirmu komentaru;DD
    o tu niekad nepagalvojai, kad galėtum pakeisti bent šiek tiek dienos rutiną ir tuomet nebeatrodytų TAIP baisiai?:)

  5. O man patiko tikroviskas ryto aprasymas. Taip ir yra. Nemanau, kad cia pesimistiskas poziuris, zmones per daug uzsimerkia pries viska ir per daznai sau meluoja. Realybe, kasdienybe, rutina, erzelys, skubantys, nelaimingi, naturalus, zmones. Tai - tikrove. Zmones perdaug uzliuliuoti spalvotuju ekranu pasaku ir turbut isivaizduoja, kad gyvena Amerikoj.Siryt stotelej kazkoks narkomanas tiesiog tiesiai pries mane parvirto ant sono. Taip, autobusai yra nuotykis, visko tenka prisiziuret. Dziugu, kad kas nors nors kartais apibudina viska, kaip yra is tiesu, be visu tu “isivaizduokime, kad viskas grazu” sapaliojimu.

  6. Patiko rašinys. Tiek mintimi, tiek forma.

    pažystama/pažystamu -> pažįstama/pažįstamu

  7. Monika:

    Snaige, labai gaila, kad tikrovė tau yra tokia. ką norėsi matyti, tą ir pamatysi

  8. Milda:

    Povilai, jei kada norėsi dar nuotykių visuomeniniam transporte, gali sėst į 27 autobusą ir važiuot pas mane… Čia sutiksi čigonų, girtuoklių, bomžų (atsiprašau, benamių) važiuojančių i nakvynės namus, ir benamių, kurių ten neįleido, nes jie girti :D. Nu dar galėsi su kuo nors susimušt, pamatyt daug lenkų ir pasižymėt talonėlį kraujuotam žymeklį ar kaip jį ten pavadint :D:D. Ir šiaip kai kur gatvės lenkiškai parašytos:D. O šiaip daugiau rašyk, pakelia nuotaiką tavo rašliava. I like it.

  9. Milda - Jo, Povilas žiauriai kie… Pala, kas toks?

  10. reuo:

    sulauki daug demesio, perskaiciau tavo irasus. pasiulysiu tau perskaityti tris pastraipeles is nietzsches ryto zaros. manau tau jos tinkamesnes, nei ilgiausia kritika. taigi 266, 353, 413.

Rašyti komentarą