BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

I dunno lul

Šiandien pasidariau DU. Ne vieną. Ne pusantro. Bet DU submarine sumuštinius. Vieną su rūkyta dešra, sūriu, salotomis, pomidorų padažu. Antras buvo praktiškai toks pat tik vietoj dešros įdėjau kumpį. Ir suvalgiau abu. Nesidalinau. Ir buvo skanu. Ir tu jų negausi. Hah!

Žinot sėdžiu, žiūriu pro langą ir galvoju, kad visas gyvenimas, kad ir kaip netvarkingai ir chaotiškai jis atrodytų, vis tik yra paremtas dėsniais. Visi mes esam vienodi. Ir aš kalbu ne apie išvaizdą, elgesį, charakterį ir t.t. Aš kalbu iš esmės. Visi mes nudrėbti iš to pačio šūdo molio.

Kokie tie dėsniai?


Galiu bandyti kažkaip nuspėti, nusakyti visą eigą… Pala apie ką aš kalbėjau? Oi sorry, sorry, prisiminiau KOKIUS NUOSTABIAI SKANIUS SUMUŠTINIUS ŠIANDIEN VALGIAU ir pamečiau mintį.

Vienas dalykas, kuris mane kiek erzina ir dėl ko esu aš labai savimi nepatenkintas tai… erm… nemokėjimas gyventi. Haha! Gavom vieną šansą, kažkodėl, visiškai neaiškiai, likimas lėmė, kad gimei būtent tu. Ir kaip ir viskas. Gimei, dabar daryk ką nori. Už gyvenimą visi mokame mirtimi. Ir ką gi darome su šiuo savo šansu pasireikšti? Asmeniškai aš visą laiką kažko siekiu. Mokausi mokykloj. Kodėl? Tam, kad galėčiau įstoti į universitetą. O ką ten? O ten mokysiuos. Kodėl? Tam, kad galėčiau vėliau gauti darbą. O ką ten? O ten dirbti tam, kad pakilčiau karjeros laiptais. O kas tada? O tada dar labiau dirbsiu… Ir taip toliau ir taip toliau. Koks tas galinis tikslas? Geras gyvenimas? Laimė, meilė? Ar geras darbas visa tai suteiks? Visi krato galvas ir sako - ne. Na, būkim realistais, visai neblogai būtų neturėti finansinių problemų. Bet ar tos problemos tikrai tokios stiprios, kad galėtų sutrukdyti tavo laimei? Ar jei negausi naujo mobilaus iš tikrųjų negalėsi būti laimingu?

O gal tas gyvenimo tikslas yra išmokti džiaugtis dabartimi? Žinau, žinau - banalu. Bet kai tik pagalvojo, kad visą savo gyvenimą sieksiu kažko, ko tikriausiai niekada nepasieksiu, pradedu pykti. Pykti ant savęs, kad nemoku gyventi. Dažnai varžau save kvailais įsitikinimais, klausimais. Aš užtikrintas, kad ir tu taip darai.

Reikia džiaugtis. Tuo labiau, kad gyvenimas iš tikrųjų yra geras. Tik nelabai mokam džiaugtis. Gal ir esam laimingi, bet ne tokie laimingi kokiais turėtume būti. Vienas kietas čiuvelis pasakojo, kad jis gulėjo kartą pievoje ir keturias valandas galvojo: „eina šikt, aš viską myliu!”. Tada staiga dangus prasiskyrė, Dievas pažvelgė į jį ir pradėjo mėtyti atleidimo dovanas gydančias jį fiziškai, psichologiškai ir dvasiškai. Ir staiga jis suprato, kad mes nesame mūsų kūnai, kad mes esame amžini padarai. Tai tik iliuzija, kad mes atskiri, mes visi esame viena, viena dvasia, subjektyviai suvokianti save kaip atskiras būtybes.

Ir jis - ateistas. Oh ne, iš kur jūsų moralė, ateistai? Velnio išperos! Eretikai! - rėkia akli, DURNI žmonės manantys, kad supranta pasaulį ir gyvenimą geriau už visus kitus. „Amžina kančia pragare laukia tų, kurie abejoja mano begaline meile!”. Toks jų Dievas. Hahaha.

Ai ir beje, tas čiuvelis tuo metu buvo apsinešęs marihuana.

Jis mylėjo VISKĄ, UŽDRAUSTO ir nelegalaus dalyko dėka.

Juk tas suvokimas, kad esame viena ir, kad reikia mylėti kiekvieną, nesvarbu gražus ar negražus, protingas ar ne, būtų tikras smūgis į kiaušus ekonomikai. Ar ne, ponai?

Ir aš nesakau, kad reikia rūkyti žolę. Nors apie ją čia visai kita tema.

Ką aš tuo noriu pasakyti. O gi tai, kad dabartis neduoda, neleidžia tikrai laimei egzistuoti. Vergaujam mes, ponai, tikint, kad esame laisvi ir, kad galime rinktis. Bet juk taip nėra.

Aš esu įsitikinęs tokiu kvailu ir idiotišku dalyku, kad tobulybė egzistuoja. Ir ta tobulybė tėra tik akimirka. Trumpa, vos pastebima akimirka. Sekundė. Gal net trumpiau. Bet iš tobulybės daugiau ir nereikia tikėtis. Per tą sekundę pajunti visišką laisvę ir aš kalbu apie VISIŠKĄ laisvę. Tada ir atsiranda ta meilė, ta laimė kurios visi taip trokštame. Ir jei tik galėtume patirti tą tobulybės akimirką, visą savo gyvenimą būtume laimingi. Nereikėtų ginklų, nebūtų karų. Nereikėtų valdžios. Pasaulyje nebūtų valstybių, nebūtų sienų. Nebūtų jokių religijų, nebūtų tikėjimo. Visi mylėtų vienas kitas. Ir taip gyventume amžinai.

Tad kur gi ta bėda?

O gi bėda ta, kad mes gyvenam tokį gyvenimą, kuriame visiškai sugriauta net menkiausia tobulybės vizija. MES NESAME LAISVI. Tai, kad tu negali sakyti kažko, tai, kad bijai ką kitas pagalvos, tai, kad iš tavęs kiekvieną dieną, pliki, stori dėdės, sėdintys prie stalų, žaidžiantys dievus, gali atimti BET KOKIĄ tavo „teisę” - yra viso to įrodymas. Neturi jokių teisių. Turi tik laikinas privilegijas, kurias iš mūsų gali bet kada atimti. Visi keliai iki tokios tobulybės užkirsti. Juk koks tada būtų pelnas? Visi laimingi, visi patenkinti, visi dalinasi. „Bet juk nenorim, kad VISI būtų laimingi. Noriu, kad AŠ būčiau laimingas. Aš daug investavau į šitą dalyką. Visi mes viena… HAHAHA dėjau aš ant jūsų! Jūs mano vergai! Še imkit, apgaudinėkit save, kad galite rinktis, kol aš išspausiu iš jūsų paskutinį gyvybės trupinėlį! Žiūrėkit savo idiotiškus, smegenis praplaunančius realybės šou ir tikėkit savo laisve.”.
Tačiau buvo tokių žmonių, gal tik vienas kitas, bet vis tik buvo, kurie pasiekė tą tobulybę ir suprato kaip viskas išties yra. Daugumą jūs mes nušovėm.
„Užtildykit jį! Per jį neteksiu pinigų”, SUPISTO DALYKO, KURĮ PATYS ŽMONĖS SUSIGALVOJO TAM, KAD GALĖTŲ VARŽYTI KITŲ LAISVĘ. Kas tie pinigai? Realiai, pasaulio mastu. Tai NIEKAS. BEVERTIS ŠŪDAS. Bet dėl jo mes pasiryžę atiduoti beveik viską.

Gerai tai, kad turime vienas kitą. Reikia surasti nors vieną žmogų, su kuriuo turėtum bent vieną bendrą mintį. Ir reikia saugoti tą žmogų. Reikia rodyti didįjį pirštą visiems asilams, kurie bando prie tavęs lysti. Visi politikai, agentai ir panašios pasaulio atmatos. Reikia bandyti mylėti tą, kuris šalia, kuris toks kaip ir tu, pasimetęs ir abejojantis.

Tokia jau ta mano nereali vizija.

Ir aš pykstu ant savęs, nes nemoku taip elgtis, kaip norėčiau.

Bet juk tai banalu, kvaila, tyčiojamės, šaipomės ir toliau.

Patiko (0)

Rodyk draugams

Komentarai (12)

  1. Hm, įdomu. Iš dalies sutinku su tavo nuomone, ypač toj vietoj kur kalbi apie pinigus.

  2. Monika:

    pagaliau naujas įrašas ir toks truputėlį kitoks nei ankstesni:)
    kai kalbi apie tai, kad mes neturim jokių teisių ir laisvių, tai aš turiu kitą nuomonę - jei taip kentėtum nuo to, kad esi suvaržytas, išvažiuotum kur nors į kalnus su keliais bendraminčiais entuziastais ir liktum ten gyventi - ten tau tikrai niekas neknistų proto dėl pinigų, teisių ir pan. bet aš esu įsitikinus, kad tu tikrai to nenori - niekad neišsikraustytum iš civilizacijos, nes tau reikėtų ir suvaržymų, ir tų skaniųjų savo sumuštinių, ir viso kito. taip tik atrodo, kad būtų gerai gyventi visuomenėj, kai viskas laisva ir niekas nieko nekontroliuoja, bet prisimink, kad tada beveik niekas ir nedirbtų. iš kur gautum sumuštinių? pats medžiotum mėsytę, augintum kviečius ir keptum bulkas? abejoju:)
    be to, jei nori atsiriboti nuo savo teisių suvaržymų ir panašių dalykų, gali pradėti rimtai užsiimti meditacijomis. poreikiai sumažės labai greitai, kils noras visąlaik šypsotis ir visi materialūs dalykai atrodys kaip smulkmena, kai pagalvoji apie didesnius dalykus.

  3. lopas susirask hobbi

  4. žmonės nekeičia savo gyvenimų, nes jie patogūs. neaišku, ar mūsų civilizacijos pasiekimai padarė mus laimingesnius, bet kad kažkiek gyvenimą padarė patogesnį, tai tikrai.

  5. Tiesiog prarijau šitą įrašą (gaila, kad ne tavo sumuštinius :) ). Įdomios mintys. Geros mintys. Panašios į mano mintis. Tik viena pastaba : ” Visi mylėtų vienas kitas” –> Visi mylėtų vieni kitus. Turbūt taip būtų teisingiau.

  6. Submarinai rox!

  7. Aš čia tik šiaip pastebėjimą ne į temą turiu: olandų kalba ”lul” reiškia ”bybis”

  8. Monika – Aš kalbėjau apie visišką laisvę, kuri deja yra labiau teorinė nei reali. Ir jokiu būdu nepasisakau prieš civilizaciją. Aš už. Bet jei visi sugebėtų atlikti savo darbą, ne dėl savęs, ne tam, kad galėtų vakare krepšinį pažiūrėti, ar pragerti pinigus, bet tam, kad iš tiesų linkėtų gero kitiems. Daktaras gydytų tam, kad išgydytų, o ne dėl algos ar dar kokio brudo. Ir dėl to tai taip nerealu, žmogus iš prigimties savanaudiškas. Bet kaip būtų gerai, jei taip būtų. Ir manau, bent jau dauguma to ir nori, tačiau niekas niekada nedrįso ir tikriausiai nedrįs to siekti. O dėl meditacijos – tai galbūt. :] Gal kada nors ir reiktų išbandyt, bet to dar nėra mano „to do“ sąraše. :P

    Deathblow – Vėl gi, aš nesiekiau čia pasisakyti prieš civilizaciją. Čia labiau prieš rutinišką, standartišką gyvenimą. Ir galbūt valdymo formą. Kapitalizmą ir pan. Tomas Džefersonas apie demokratiją rašė, kad tai valdymo forma kur 51% visų žmonių gali atimti teises ir spręsti už 49% kitų žmonių. Ir tai tik teorinis apibrėžimas. Realiai gaunas, kad vienetai sprendžia už visus.

    Roxanne – Tu teisi, taip būtų teisingiau. :)

    Redraidas – We all live in a yellow submarine. A yellow submarine. A yellow submarine.

    Luhandri – lulz.

  9. Okt:

    Na ką gi. Kad žmonės vis linkę kažko siekti, taip tą vadinamąją ilgalaikę “laimę” atidėliodami, yra teisybė, tik šioje žemėje tai apskritai neįmanoma, o jie to dažniausiai nežino. Mat buitis visus paverčia dvasios skurdžiais. Galų gale, visi žinom, kad mirsim. O tai jau šiokia tokia kliūtis būti visiškai laimingam, ar ne? Teisinga tavo mintis, kad išsigelbėjimas tėra akimirksniai. Tik tu susieji juos su vėliau ateinančia ilgalaike laime. Man regis, jų vienų, trumpų, laikinų pakanka, kad pakęstume buvimą čia.

  10. man iš visko labiausiai patiko BornToFuck komentaras “lopas susirask hobbi”

    :D o aš jau džiaugiausi, kad mano komentarai būna visiškai “ne į temą” XD XD XD LOL

  11. Monika:

    Okt, mirtis yra labai sąlyginis dalykas. kai kuriems tai visiškai priimtinas dalykas, kuris nepadaro žmogaus nelaimingo, o kai kuriems tai tragedija - tokiems ir trukdo būti visiškai laimingais. ir, deja, tokių yra dauguma

Rašyti komentarą