BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Abiturientams

Brangūs abiturientai, prieš skubant šiauštis, įtempiant subines ir ruošiant pirštukus raštyti dar vieną perdėm ilgą ir detalų gynybinį Delfi straipsnelį siūlau keletą relaksacinių žingsnių. Rankas patraukit nuo pelės ir klaviatūros, jie niekur nepabėgs. Giliai įkvėpkit, truputėlį palaikykit ir iškvėpkit. Pakartokit tai dar keletą kartų, pramankštinkit kaklą ir atsipalaiduokit. Viską padarėte gerai, viskas yra gerai ir viskas bus gerai. Nes GTA V pagaliau išeina ant personalinių kompiuterių ir gyvenate nuostabiausioje šalyje pasaulyje. Ir taip žinau, verkti taip lengva, o ir dėmesio gauni, bet supraskit dauguma mūsų nesam jūsų priešai. Didžiajai daliai mūsų, gan pohuj, mat antai savų problemų turim, o jei ne, tai stebėti Putkos vidurio amžiaus krizę, dalintis liveleak‘e publikuotais graudžiai primityviais JAV serijinių žudikų manifestais, ar toliau tyčiotis iš emigrantų yra n kartų linksmiau ir įdomiau, nei klausytis dar vieno privilegijuoto berniuko ir mergaitės, koks ji/jis protingas ir kaip jo niekas nevertina.

Suprantu, egzaminai – sunku, stresas, panika. Bet faktas kaip blynas, šiais laikais egzaminai yra visur ir kuo toliau tuo jie bus sunkesni, tad laikas susiimti ir pratintis, nes kitaip reiks ieškoti būdų kaip išgyventi like‘ais ir draugų patapšnojimais per nugarą.

Šnekėti galima daug ir apie viską, tad, kad mano pezėjimai būtų bent kiek aktualūs remsiuos būtent jūsų pačių šimtais milijonų tūkstančių straipsnių, kuriuos čia visi pradėjot spamint. Visų pirma, pamenu skaičiau porą skundų apie egzaminų laikymo tvarką. Reikia keltis anksti, neišsimiegojus sėsti į viešąjį transportą, kur be abejo visi negražūs ir smirdantys ir nepatenkinti, išskyrus patį moksleivį, atvykti prie mokyklos ir rodyti savo dokumentą! Kur tai matyta! Kas gi galėjo pagalvoti, kad VALSTYBINIAME EGZAMINE prašys tapatybę identifikuojančio dokumento. Tiesiog tragedija. O ir jautiesi, kaip kalinys, visiškai sužlugdytas, kai rašai, o aplink vis vaikšto prižiūrėtojai, stebi tave kaip kokį nusikaltėlį! Baisu! Ir aš pilnai su jumis, draugai, sutinku. Niekur daugiau pasaulyje ar net, esu užtikrintas, suvokiamoje visatoje tokia egzaminų laikymo aplinka neegzistuoja. Kaip pavyzdžiui, toje šalyje, kurios nevalia minėti, universitetuose (!!!) laikymo tvarka yra visiškai kitokia. Visų pirma visi studentai privalo dėvėti cap‘us su etikėtėm, Rayban akinius ir tattoo ant dilbio, bonus taškai jei tatuiruotė yra viena iš šių:

1

2

– jei ne, minus dešimt balų iš Grifų Gūžtos už swag‘o neturėjimą, nes visi gerai žinom, kad niekas nepabrėžia mūsų individualumo kaip masiniai prekiniai ženklai. Visi telefonai turi būti prijunkti prie interneto ir laikomi ant stalo, jūsų instagram‘as privalo būti atidarytas, egzamino tvarką prižiūrintysis prieis, patikrins jūsų selfių kokybę ir gebėjimus tinkamai išsirinkti filtrus. Prižiūrėtojas, savaime suprantama, bus be galo laimingas, šypsosis ir strykčios aplinkui, nes visi žinom, kad tris valandas stebėti rašančius žmones yra zajabys. Į klasę galima įeiti ir išeiti kada tik nori, nes standartizavimai neegzistuoja ir tie, kurie nėra abiturientai, be abejo, vis tiek daugiau neturi ką veikti. Žodžiu, jei esi pasipiktinęs egzamino vedimo tvarka, laikas rimtai pergalvoti savo gyvenimo sprendimus, mat tikimybė didelė, kad esi debilas.

Grįžtam prie relaksacinių pratimų, įkvepiam, iškvepiam ir t.t. Aš nesu jūsų priešas, viskas gerai, viskas yra ir bus gerai.

Toliau imam štai šį Viliaus straipsnį (nes jis šiuo metu pirmam Delfi puslapyje).

„Kai vyko masiniai nepasitenkinimai anglų, lietuvių bei matematikos egzaminais, kartais darėsi juokinga, kartais gėda.“

Pilnai suprantam. Mum irgi juokinga ir gėda. Bet nenoriu būti piktas, ar tuo labiau įžeidinėti, pirmoji pusė straipsnio ar laiško ar kaip čia juos visi vadina skamba racionaliai. Gaila, kad tik pirmoji.

„Ne daug ką savo aplinkoje suvokianti tetulė iš NEC kurio nors komercinio kanalo televizijoje vėl vapės teorijas apie tai, kad abiturientai tiesiog idėjo per mažai darbo, nes praėjusiais metais laikiusieji turėjo identiškas programas ir egzaminus laikė pagal tokią pačią vertinimo sistemą. Šių metų egzaminai yra ruošiami tikrai ne gabiausių mokinių žinioms ir sugebėjimams patikrinti. Jie ruošiami tam, kad šie susikirstų.“

Štai ir atskleidė vargšas, nuskriaustas abiturientas visus NEC užkulusius. NEC – tai Illuminati, sudaryta iš tetulių giliai tikinčių į „nieko negirdžiu, nieko nematau, nieko nežinau“ filosofiją. NEC underground chebra ketvirtadienių vakarais renkasi po baltuoju tiltu, geria single malt viskį ir doleriais užsideginėja cigarus prieš kuriant planus kaip čia įkišti trikampį į naująjį Beyonce video klipą ir užkariauti pasaulį. Tiesa pasaulis didelis ir įvairus - užkariauti bus sunku, tad bent dvyliktokams rezultatus pagadinsim! Tada visi pradeda kuprotis, godžiai vienas į kitą žiūrėti, trinti delnus ir vesti dešimties minučių evil laugh sesiją. Dvyliktoke, žinau sunku bus tai pripažinti ir suvokti, bet aš, kaip jau suprask „ suaugęs“, atskleisiu vieną didelę paslaptį, kurią į namus pristato valstybės saugumo agentai praėjus dviems metams po valstybinių egzaminų laikymo. Žinau, kad mane už tokį valstybinės informacijos viešinimą gaudys, teis ar net žudys, bet esu pasiryžęs aukotis dėl jūsų. Tad būna taip – prisistato agentai juodais kostiumais ir įbruka į rankas tokį gražų voką, su vaškiniais antspaudais ir visais kitais ypatumais. Tada tu drebantis ir išsigandęs gražiai jį atplėši, apsidairai aplink ir nedrąsiai pažvelgi į piktus dėdes, kurie tik bauginančiai stovi ir laukia. Iš voko ištrauki laišką, pasirašytą pačios prezidentės ir patvirtintą visų aukštas pozicijas užimančių dėdžių. Laiškas trumpas ir aiškus, pačiame viduryje, gražiais ranka išraižytais vingiais, tamsiu storu raštu užrašyta: „nesusireikšmink“. Tuomet agentai greitai griebia laišką iš rankų ir skubiai jį sudegina. Tad štai tokia toji valstybinė paslaptis. Niekam tu, išskyrus tavęs pačio, nerūpi. Nėra jokios valstybinio mąsto konspiracijos sukirsti studentus ar sumenkinti jų sugebėjimus, nėra jokių kabinetų su išsamiais strateginiais planais kaip paruošti egzaminus kuo labiau neatitinkančius mokyklinių programų, nėra piktų moksleivių nekenčiančių tetų, kurios kažkodėl visą savo gyvenimą patikėjo būtent moksleivių mokymui ir auklėjimui. Yra tik nekompetentingumas, kuris pasireiškia abejose pusėse. Yra tik klaidos, kurias atlieka moksleiviai ir NEC, ir švietimo ministerija ir visi visi.

Tuo tikriausiai ir reiktų baigti, mat jau ir taip maniškis rašinėlis per daug ištyso. Ir nors kozirinių pasisakymų buvo daug kaip tokie savos šiknalaižystės šedevrai „Visiškai nusivylusi Lietuva išvykau studijuoti į užsienį, kur dabar man sekasi puikiai, studijuoju tai, apie ką visada svajojau, dėstytojai manimi žavisi ir nesuvokia, kodėl Lietuva atsisako tokių gabių jaunuolių.“ ar pasipiktinimai kodėl rašant samprotavimus apie meilę remtis savo paaugliškais hormonais ir Cosmopolitan testais perpildyta „patirtimi“ nerekomenduojama – manau laikais baigti. Jei atvirai, man asmeniškai ne tiek juokinga ar gėda dėl mūsų dejuojančių abiturientų, kiek labiau liūdna. Faktas kaip blynas, kad Lietuva, kad ir kokia ji graži bebūtų, turi savų problemų, kurios jau lyg augliai prilipusios prie dabartinės sistemos. Slapta už nugaros laikau sukryžiavęs pirštus, kad permainos ateina. Pažiūriu į draugus ir draugų draugus ir sunku nebūti ambicingam. Protingas ir svarbiausiai aistringai idėjai atsidavęs jaunimas egzistuoja ir nors šiuo metu dalis jų blaškosi po pasaulį, dauguma laikosi už tos gyslelės, kuri veda juos namo. Ir visi žino puikiai, kad muš, ir stums, ir spardys, bet ką reikštų tie pasiekimai, jei nebūtų kovos? Ir štai žiūrint į abiturientų visus tuos straipsnelius, truputėlį liūdna, kad vienas slystelėjimas ir šie jau palūžę. Visi šneka ir rašo, bet niekas nesitaiko kažką daryti. Linkiu tik nustot save sieti ir vertinti skaičiukais, ar klaidomis, ar kaip tiksliai atitinki nustatytus rėmelius ir verčiau perorientuoti tą energiją, juk deganti aistra palieka didesnę žymę nei išlepusios ašaros.

Daugiau: http://nepsichologas.blogspot.co.uk/

Rodyk draugams

Visi tie gėjai ir pupuliai, ir dar pinigėliai

P.S. Brangūs administratoriai,

O jūs visai išnaglėjot su tais apmokėjimais. Tris sms siunčiau, kiekvieną kartą rašo “apmokėjimas gautas”, bet bandant įdėti naują įrašą iškart vėl prašo 5lt. Administracija, be abejo, neatsiliepia, į e-mail’us dėmesio nekreipia. Jau anksčiau rašiau, kad matyt tik šiaip kaip juokelį įdėjo tą “Iškilus problemoms, rašykite info@blogas.lt”

Už 15 litų, kuriuos jums išsiunčiau, norėčiau gauti kokį seksualinį pasitenkinimą. Tikrai, prašyčiau paminkyt man kiaušus ar dar ką nors.

Pagarbiai,

Rapolas.

Rodyk draugams

Mirsim, mirsim, mirsim, mirsim.

Svei… tfu tfu, nėra laiko sveikintis.

Chebra, mirsim. Nes kažkoks čiuvelis va čia: http://tv.delfi.lt/video/icVMJ51b/ , sakė, kad „turėtų mirti 90 žmonių”.

Wohow!

Vaje, kur gi man pradėti? Na ne 90 žmonių turėtų mirti, bet, mano nuomone ( kuri niekada dar nebuvo klaidinga, todėl yra tolygi faktui ), daaaauuug daugiau. Ne nuo gripo aišku, aš apskritai. Ir tik Lietuvoje 90? Nagi kodėl toks siauras jūsų horizontas, ponai! Gal galėčiau pasiūlyti dar keletą valstybėlių? Na, bet 90… Užteks, kaip pradžiai. Galbūt galima pasiūlyti tokių neblogų pretendentų į tą devyniasdešimtuką? Prašau? Na bent 20? 10? Prašau? Na ir būkit tokie.

Ir kodėl būtent 90? Kodėl ne 91 ar 89? M? Kodėl taip pesimistiškai? Taikomės į šimtuką!

*Ooo, salė ošia. „ŠIMTĄ, ŠIMTĄ, ŠIMTĄ!” šaukia.*

“Trys atvejai iš 100.000.”

Bet rimtai, kodėl 90? Iš kur toks tikslus skaičius? Ar čia atskaičiavot žmones, kuriuos tingėsit gydyti, ar kaip?

- Tomai, naujas pacientas tavo.
- Vėl? Pala… Čia kelintas!?
- Deja, deja šitą turėsi gydyti. Tavo 99.999-tas. Šimtatūkstantinis pasitaikė Petrui. Jis jau išėjo alaus gert su draugai.
- Lamingas šunsnukis…

Čia gal koks iškrypęs, sadistinis medikų žaidimas apie kurį žino tik keli išrinktieji? Tą gydysim, tą gydysim, tą… O… To negydysim. Toliau, tą gydysim.

Ir vėl gi „turėtų mirti 90″. Turėtų. TURĖTŲ. O jei ne? O jei ne 90, bet 87? Ką tada? Tris pribaigsit šiaip sau, kad prognozės būtų tikslios? „Kad neabejotų mūsų autoritetu ir kompetentingumu!”. Uh koks žodis. Kompetentingumas. Skamba kaip kažkokia venerinė liga, kurią pastebi tik prabudęs sekmadienio rytą su milžiniškomis pagirio… Pala… Ką?

Bet nebijokit, kilnūs Lietuvos piliečiai! Jūsų valstybės galva, valdžia, jau čia! Išvaikysim epidemijas, sustabdysime pandemijas! Aišku už atitinkamą užmokestį… Bet juk čia sveikata! Juk sveikatai pinigų negaila, ar ne? Negi leisi kankintis savo vaikui? Ne? Gerai. Mūsų banko sąskaitą yra:…

Nors vienas politikas serga šiuo brudu? Ne? Nagi, nagi, tai kaip viena pasipūtusi kalė yra pasakiusi „Bacilos bacilų neima”. Ar kažkaip panašiai. O ir šiaip - kiaulėti vietos lyg ir jau nebėra, tad ir kiaulių gripas juos praleidžia.

Bet šiaip gerai. Paskelbė visokius karantinus. Dabar galiu sėdėti namie ir nieko neveikti, klimpti į depresijos liūną, nekęsti viso pasaulio ir regzti planus kaip galėčiau visiems parodyti didįjį pirštą ir visiškai nusispjauti ant visko. Dabar nieko neveiksiu, o vėliau, tarkim per Kalėdų atostogas, bus labai smagu atidirbinėti. Aleliuja!
Bet šiaip aš čia rašau ne dėl to. Tikrai. Rašau nes esu geras žmogus ir renku centus tai akcijai, atrakcijai, kur jei į blogą… Nu žodžiu, reikia lankytojų. Tad ir rašau, dalyvauju toj akcijoj atra… Kartojuosi.

Bet jei prie šios akcijos yra prisidėjusi TA, tai aš spjaunu ant to banerio, atsiimu visus centus ir sms‘ais siųstus litus, ir galit man pačiulpt. Taip pačiulpt. Ir puikiai žinau, kad mano tėvai mėgsta čia kartais atklysti ir „paskaitinėti”. Labas mama!

Aš be abejo kalbu apie tą blogą, blogą, labai blogą padarą No… Nom… Sunku net parašyti. No. Me. Da. Nomeda. O žinojote, ponai, kad ji yra velnio atsiųstas pasiuntinys, kurio tikslas yra visiška ir absoliuti destrukcija? Nežinojot? Iš kur tu tai ištraukei? Na atmetus tą akivaizdų dalyką, kad ji atrodo kaip devinto pragaro rato „šedevras”, jos vardas kelia abejonių.

Visų pirma kas čia per vardas? Nomeda. A? Ar pažįstat žmogų, kuris turėtų tokį vardą? Ar apskritai esate tokį vardą girdėję? Tad iš kur jis?

Ir dabar žiūrėki. Čia mano šios savaitės atradimas, tad bandysiu viską padaryti kuo dramatiškiau. Nomeda. Įsižiūrėkit. Ar matot? Nomeda. Matot apie ką aš kalbu?

Pasiruošę?

Tam tam tam.

Pam pam pam.

Būgnai groja.

Smuikai ir violončelės sukuria kraupią, įtampos pilną atmosferą.

„Nomeda” atvirkščiai yra „ademon”. Įdėk tarpelį ir.. Matot? A DEMON. ŠVENČIAUSIOS VĖNUOLĖS IŠTEPLIOKIT MANO KIAUŠUS SU NUTELLA, JI TIKRAI DEMONAS!

Nekreipkit dėmesio į tą paskutinę eilutę.

Ir nors aš esu vienas iš tų, kurie peržiūrėję filmą „Inglourious basterds” pamano, kad kolekcionuoti nacių skalpus yra visai neblogas hobis, pamatęs tokius akivaizdžius ir nenuginčijamus faktus susirūpinu.

Ar gi tai reiškia, kad Dievas egzistuoja?

Jei yra demonų, tai yra ir angelų?

Galbūt aš klydau, visą savo gyvenimą tikėdamas evoliucija, didžiuoju sprogimu…

Ne, ne, aš tik juokauju.

Ne dėl demono dalies, bet dėl tikėjimo.

Ai užteks čia nesąmones pezėti. Tik norėjau kažkaip atnaujinti blog‘ą. O šiaip, tai labai šūdinas metas man atėjo. Nežinau ko griebtis, bet juk viskas praeina.

Anyway…

„ENORCA:
O kai kurie žmonės itin klauso savo pačių primityviausių instinktų - pavyzdžiui “Kitokį sugraužk, o jei neišeina, tai apkulk ir išvaryk, kad nenorėtų grįžti”, žinoma transformuodami jį ir apdėliodami gražiais religijos ar moralės cukriniais torto papuošimais :D (+1)”

Mmm… Moralės cukrinis tortas…

„Monika:
pritariu Enorcai:) ir be to, ne gamta neleidžia naudotis savo instinktais, o pati žmonija susikūrė sau tokias taisykles. taip, kad vienintelis elementas, kuris nenori, kad žmogus (tas normalus, o ne tas bejausmis visa ko naikintojas) čia būtų, tai yra sistemų kūrėjai ir iš dalies mes patys.
o antra… gali sukurti atominę bombą ir ja pagrasinti - tada tai tikrai bus reikšminga viso pasaulio mastu:)”

O gi, juk gi, žmogaus protas - gamtos produktas. O ir juk minėjau, kad mes patys viską sureikšminame, kad patys žmonės pasisunkina viską. Bet tiesa, tavo tiesa.

Dėl antro punkto, tai aš kalbu apie pasaulį, kaip… Na… Pasaulį, o ne žmoniją. Jei sukurčiau kažkokį prietaisą, kuriuo netyčia sunaikinčiau visą žemę ir dar truputėlį apdaužyčiau kokį Marsą, vis vien tai nepadarytų jokios įtakos PASAULIO mastu. Yra nuostabi nuotrauka, Habbo ar Hubbo, ar kažkokio teleskopo padaryta, kur yra nufotografuotos tūkstančiai, tūkstančiai galaktikų, kurios, pagal mūsų fizines žinias, net egzistuoti neturėtų dėl savo dydžio ir masyvumo. Bet yra. Ir ką gi čia ta žemelė gali padaryti tokiai jėgai? Tuo labiau žmogus.

P.S. Sorry Nomeda, čia tik šiaip juokauju.

P.P.S. Ai ne, ne sorry. Vis tiek tu neskaitai mano blogo. Ir šiaip nepatinki man. Vat.

Rodyk draugams

Apžvalga

Laba,

Nagi, nagi ir vėl įrašas. Būtų jų buvę daugiau, nes, jei atvirai, būdamas piktas ir užsispyręs dėdė neįdėjau kokių trijų įrašų, nors jie ir parašyti. Kodėl? Todėl, kad nenoriu. Huhah!

Šiaip turiu aš tokią didelę ydą, kuri tikriausiai išsivystė nuo per didelio gauto dėmesio, per didelių ambicijų, netikroviško realybės suvokimo, kurį įtakojo praktiškai viskas, išskyrus mane patį, ir dėl to, kad devyniolika metų teko praleisti su pačiu didžiausiu nevykėliu, kurį esu kada pažinęs t.y. savimi. Ta yda yra tokia, kad turiu polinkį galvoti. Ne, negiriu čia savęs, nes galvoti galima apie pačius nereikšmingiausius dalykus, galvoti galima klaidingai, kaip ir yra mano atveju. Ir nieko padaryti negaliu.

Ir tuo labiau, kad dabar jau beveik žiema. Ta tyla, ramybė tokia, tik prisideda prie visko. Ir dabar galvoju vėl gi ne per optimistiškiausiai.

O galvoju, kad pasaulis sutvertas tam, kad būtų sunkesnis žmonėms. Galbūt mums čia ne vieta, nes kiek pastarąjį kartą žiūrėjau, niekas mūsų čia nemėgsta, niekas ir nekvietė. Bet atėjom. Ir atrodo, kad dabar stengiamasi mus išprašyt iš tokio kieto vakarėlio, kaip gyvenimas.
Ką tu čia dabar kliedi, Rapce?

O gi pažiūrim kokią situaciją dabar turim.

1) Žmogus, kaip ir visi ( o gal tik daugelis? ) gyvūnai turi instinktus. Tai toks nuostabus dalykas, kuriuo kiekvienas galime didžiuotis. Tačiau problema ta, kad visos „geros visuomenės”, „gero individo” idėjos yra paremtos taisyklėmis nustatytoms PRIEŠ tuos mūsų instinktus. Tu turi natūralų potraukį, tačiau taisyklės tau neleidžia jam atsiduoti. Tai tas pats, kas iš bado mirštančiam žmogui prieš nosį padėti gražiai ant laužo apkepintus šašlykus (mmm šašlykai) ir liepti jam nevalgyti. Liepti jam uostyti, čiupinėti, bet nevalgyti. Ir jei atsikas, bus ragai. Nubaust reiks. Ir nieko čia jau nepadarysi, juk tikrai negalime žudyti kito kovojant dėl savo naudos, mylėtis bet kur, su bet kuo ir bet kada. Ar gi nepanašu, kad gamta iš mūsų tiesiog išsipisinėja? Ir taip, taip visa tai praeityje mums leido išgyventi. Tačiau, kam tada suteikti galimybę sukurti tokį pasaulį, kur žmogus nuolat turėtų kovoti prieš savo natūraliąją prigimtį?

2) Kiekvienas mūsų esame nubausti gebėjimu įsivaizduoti, fantazuoti ir t.t. Ar gi nežiauru? Kai gali, bet kada, be didesnio vargo įsivaizduoti amžiną gėrį, tobulą meilę, tikrą laimę, pačius nuostabiausius dalykus, ir tuo pačiu metu esi užstrigęs dėsniais ir taisyklėmis suvaržytoje realybėje. Būna kartais užsisvajoji ir prapuoli savo tobuloje pasaulio vizijoje. Kur tavo nosis nėra plati/plona/kreiva, kur ant žando nėra jokio spuogo, plaukai neslenka, kur tavo balsas išgauna gražiausias gaidas, kur esi apsuptas tave gerbiančių ir mylinčių žmonių būryje, kur tavo pastangos įvertinamos, o nusibrėžti tikslai yra pasiekiami. Ir tada tik OPA, tuc tuc tuc, ir vuala, visa tai buvo netikra. Dabar esi realybėje. Tavo nosis iš tikrųjų yra plati/plona/kreiva, taip tas spuogas tau ant žando labai ryškus ir nepanašu, kad jis greitai dings Taip čia yra blogų žmonių, taip šiandien būsi išvadintas pyderu ir dalbajobu, taip, kas nors tau šiandien bandys, ermm, pašikt po kojomis. Ne nesi laimingas, taip, tu to ir to nemoki, tas ir tas nesiseka. Ir nesvarbu, kad stengies. Gal tiesiog nelemta? Taip yra už tave gražesnių, protingesnių, malonesnių žmonių. Šūdas!

Ar gi sąžininga? Dabar pro langą pažiūrėjus - apsiniaukę, šlapia, purvina, matau bio tualetą dešiniau, va dar elgeta krausto konteinerius. Šalta, labai labai šalta. Todėl ir žiurime filmus, skaitome knygas, klausomės muzikos. Darom viską, kad tik pabėgtume nuo realybės. Jei dar čia yra tokių, kurie to nežino, tai aš netikiu į Dievą. Bet jei jis yra - tai aš nesužavėtas. Tai yra tobulos būtybės tobulas kūrinys? Rimtai? Tikrai įspūdžio jokio mano nedaro. Duok man, leisk, pataisysiu. Padarysiu, kad visi mylėtų vienas kitą, išplėsiu grožio sampratą, padarysiu, kad maistas ir vanduo nebūtų privalomi, sustabdysiu marus, badus, karus ir t.t. Ir visi laimingi. Kas nors skundžias?

Rapce, negi tu toks susireikšminęs, kad manai, kad galėtum sukurti pasaulį, geresnį nei sukūrė taip visų mylimas mokslinės fantastikos knygos veikėjas- Dzievulis, jei tik turėtum galimybę? Taip. Bet jei padarytum taip, kaip sakei - tai žmonės neturėtų pasirinkimo! Kaip tai neturėtų? Vėl gi - instinktai. Aš instinktyviai žinau, kad man reikia valgyt, kad noriu valgyt. Bet aš galiu ir nevalgyt, jei tik to užsimanysiu. Padaryčiau taip, kad visi instinktyviai mylėtų vienas kitą. Ar gi aš ne geras?
Bet, Rapce, tu aklas idiote, pagalvok, juk pasaulis ir yra nuostabus - viskas sudaryta iš molekulių, tie iš atomų, kokia smulkiausia gyvybė rezgasi visur. Ir kaip gi visata? Žiūri į žvaigždes - kiek kvapą gniaužiančių dalykų ir galimybių. Ir tuo labiau, prisimink, kad jei nors centimetru žemė būtų toliau nuo saulės - žmonijos nebūtų.

Oi, oi, kur gi man pradėti? Na taip, žmonijos tikriausiai nebūtų, bet sakyti ir manyti, kad visa tai yra sukurta mums ir dėl mūsų - kvaila. Tai MES prisitaikėme, o ne pasaulis prisitaikė prie mūsų. Tuo labiau, kad mūsų ateitis - visiškas išnykimas. Visata plečiasi, viskas tolsta. Mums pizdec, anksčiau ar vėliau. O dėl tų grožybių - tai aš asmeniškai to nematau. Nematau kaip dalinasi ląstelės ir kaip elektronai skrieja aplink branduolius. Matau žvaigždes, bet žinau, kad niekad jų nepasieksiu, skaičiau apie planetas, juodąsias skyles, galiausiai kitas dimensijas - tačiau visa tai man neprieinama. To nėra mano gyvenime.

3) Ar gi nepanašu kartais, kad viskas nusistatę prieš tave? Bandysi atrodyti rimtu, atsitiks kas nors, kad apsikvailinsi. Rodysi, kad esi įsižeidęs - susimausi. Klausai geros muzikos, įsijautei, patenkintas eini. Atsitrenkti į kitą žmogų, pravažiuojanti mašina tave aptaško, išsikrauna grotuvas ir t.t. Kažko labai trokšti, atrodo atiduosi viską dėl to, ar jos, ar jo, bet nope kažkas kitas visa tai pasiglemžia. Atrodo nuoširdžiai linki kažko gero, gaunasi atvirkščiai.

Bet taip jau yra, vis tiek stumiamės į priekį, tam, kad viskas turėtų kažkokią prasmę. Kartais jaučiu komfortą žinodamas, kad kad ir ką padaryčiau, kad ir ką pasiekčiau - tai, viso pasaulio mastu, bus nereikšminga.

Rodyk draugams

Kazkur cia nuspoilinau geros knygos pabaiga

Olei!

Šiandien buvo sunkus rytas. Vienas iš tų, kai atsikeli ir pirmi žodžiai kilę mintyse yra „oo šūdas tik ne tai”. Kita: „palikit mane ramybėj”. Bet ne, kur gi tau, reikia keltis, nusimyžt, dantis valytis, rengtis, galbūt dar spėti arbatos/kavos išgerti, šalti laukiant autobuso, šalti sėdint autobuse, šalti ginant sėdimą vietą autobuse, šalti einant iš stotelės į mokyklą ir t.t. Stovi priešais veidrodį, žiūri į jau milijoną kartų nužiūrėtą veidą ir kratai galvą nesutinkat, kad ta mėsos ir odos maišalynė esi tu. Tikras tu, o ne tas, kurį įsivaizduoji prieš užmiegant.

Nežinau galbūt sapnavau gerą sapną, kad pabudęs buvau tokios nuotaikos. Kai gerą, tavo pačio pasąmonės sutvertą tikrovę pertraukia tikra realybė, dažnai nekoks rezultatas būna. Ir suprantat, tokie dalykai greitai nepraeina. Tad ir sėdžiu visą dieną galvojant, kad tai negali būti tikra. Kodėl ČIA negali būti taip gera kaip TEN?

Sėdžiu autobuse ant kraštelio, nes daugiau nei pusantros vietos užima kažkoks storas senis, su ryža barzda, garsiai kvėpuojantis ir dar garsiau ryjantis seiles. Kartais pasimuisto. Per tuos jo pasimuistymus laikausi, kad nenustumtų iš vietos. Visur purvas, dulkės, visi įlipa apsisnargliavę, aptinę, neišsimiegoję. Ramybės neduoda tas suvokimas, kad aš lygiai toks pats. Vaikis kažkoks krapšto nosį ir visą iškrapštytą turinį lipina prie tų gumyčių, kur autobuso durų viduryje. Vaikis išlipa, bet jo šedevras vis dar ten. NORI nežiūrėti, bet tos idiotės akys nelabai klauso proto. Kas toliau? Toliau girdi kaip kažkas kažką šneka, kažkuo skundžiasi, kažkas kažką bara. Įsidedi ausinukus, kad nuo viso to pabėgtum. Pradeda groti muzika, garsas nustatytas ant maksimumo. Į tave sužiūra senis ir dar KOKS TŪKSTANTIS bobučių aplinkui. Sumažini garsą iki kokios dvylikos. Smirda. Oi kaip smirda.

Na žodžiu viešasis transportas visada būna ypatingai malonus nuotykis.

Tada sėdi ir supranti, kad pamiršai išsivalyti dantis, ar užsidėjai ypač mažas ir šviesias kojines, ar nesusišukavai ar dar kokį brudą pamiršai. Tada pradedi bandyti iš viso to išsisukti - ieškai gumos kišenėse, trauki kelnes žemyn.

Dar kartais pučia suknistą pilvą, taip norėtum nueiti į tualetą, bet tuo pačiu supranti, kad to negalėsi padaryti dar.. . hm… septynias sušiktas valandas, vien dėl tos priežasties, kad mokyklos tualetai BE DURŲ. OH WOW.

Sėdi pamokoje, o mintys sukasi apie tai, kiek daug atsiskaitymų turi rytoj. Bandai mintyse susidaryti ir susidėlioti dienotvarkę. Valanda istorijai, pusvalandis lietuvių. Oi ne, teksto suvokimą reikia padaryti. Pusvalandis istorijai, valanda lietuvių. Ir lauki kada grįši namo. Taip lauki, kad kojos dreba. Bendrauji su kitais ir visa tai užsimiršta, bet tada sprendžiant kokį ketvirtą ar penktą matematikos kontrolinio darbo uždavinį visa tai prisimeni. Prisimeni rytą ir vėl pradedi viskuo abejoti. Gi negali tai būti realybė, negi viskas taip …? Kodėl negali būti taip, arba taip. Ir pats kontrolinis pradeda atrodyti kvailai. Kam? Kam to reikia? Kokią tai, universaliai, naudą turi? Tai, kad prirašysiu lapelį teisingai ir neteisingai išspręstų uždavinių. Ar laikysiuos taisyklių kurias sugalvojo kažkokie neaiškūs tipeliai, galimi totalūs idiotai, ar ne? Tada pamatai, kad taip pragalvojai penkiolika minučių ir supranti, kad fuck aš gi kontrą rašau! Tada sprendi, greitai, chaotiškai. Baigiasi pamoka, neši lapelį, išgirsti kažką kalbant apie kokį nors uždavinį. Supranti, kad pridarei klaidų ir supranti, kur tos klaidos. Tada puoli taisyti. Tik tam, kad dar daugiau klaidų priveltum.

Ir galiausiai namo grįžti. Taip ilgai lauktas momentas. Ir vėl autobusas. Ir grįžti. Na ir kas dabar? O gi absoliučiai niekas nepasikeitė. Nusivylęs tuo atsisėdi, pasileidi muziką. Truputėlį atsigauni, tačiau ir pavargsti. Patikrini e-mail‘ą - niekas neparašė. Patikrini facebook‘ą - 5 notifications, tačiau nei vienos žinutės, tik kažkokie „your friend took this test” ir t.t. tada patikrini blog‘o komentarus, naujų nėra. Kaip nuobodu ir apgailėtina, sakyčiau. Taip diena ir praeina, bevalgant, tikrinant tuščius e-mail‘us, klausantis muzikos ir darant namų darbus.

Ateina vakaras, galbūt kažkiek pailsėjęs. Aštuntą kartą paleidi tą pačią dainą. Šį kartą ji skamba visai neblogai. Įsitaisai patogiai ir svajoji. Apie dieną, kur ryte atsibudęs šypsaisi. Kur bendrauji ir su visais gerai sutari, kur nėra išsišokančių prietrankų, kur leidi laiką su antra savo puse. Jei neturi antros pusės, tą tuščią vietą užpildai kokia nors pažystama/pažystamu arba tiesiog išsigalvoji ką nors, koks gi skirtumas? Ir tą akimirką, kai patiki savo sukurtu melu, būna gera. Bet gėrį pertraukia suvokimas, kad tuoj tuoj pradės rodyti house‘ą arba tai, kad jau laikas eiti miegoti, jei nenori, kad rytojaus rytas būtų toks pat, ar dar prastesnis.

Žodžiu gera diena buvo.

Reikia veržtis diržus. Ta prasme finansiškai. Na bent jau taip visi sako. Būtų daug maloniau ir lengviau veržti tuos diržus jei jie būtų apvynioti aplink koncervų kaklus. Hahaha! Oi! Oi! Negalima taip sakyti, juk Lietuva nėra susipažinusi su tokiu labai svarbiu dalykėliu kaip… Hmm… Kaip jis ten vadinasi… Ai taip - ŽODŽIO LAISVĖ. Reikia sakyti, kad tik mano nuomonė, kad tai humoras ir aš nekalbu rimtai.

Kieno tai dar gali būti nuomonė, ponai, jei ne mano?

Žinot nemoku aš gyventi, jau tai sakiau. Ir daug kas puolė mokyti kaip tai reikia daryti. Taip, taip, taip klausyk ne šito idioto, o to idioto, nes tas idiotas geresnis nei anas. Aš ir idiotas. O ar „geresnis” idiotas reiškia, kad jis dar kvailesnis, ar kaip čia? Pala, apie ką gi aš čia kalbėjau?

Apskritai, mes kažkaip keistai elgiamės su viskuo. Garbinam dviejų tūkstančių metų žmogų, visur nešiojant ir kabinant jo kančios ir mirties akimirką. Verkiam dėl krizės perkant naują automobilį. Pykstam ant kažko, kuris kažką pasakė, apkalbinėjant tą patį asmenį. Žiūrim į bomžus ir galvojam „dieve kokie baisūs alkoholikai”, rankose spaudžiant bokalą alaus. Nusiminę pavydim kitiems, o kitą dieną džiaugėmės kai tas žmogus pavydi mums. Pykstam, kai negaunam komplimentų, pykstam, kai gaunam per daug komplimentų, dar labiau pykstam kai kas nors peikia. Ieškom neaptinusios, nesnargliuotos, protingos, nuoširdžios antros pusės, kai tuo tarpu, neišsimiegoję, dešine ranka braukiam per nosį, gaudom visus žaliuosius draugužius, ir suprantam, kokie ištiktųjų menki esam palygus su kitais.

Yra tokia knyga „Pasprink”. Ji baigiasi taip, kad pagrindinis herojus stovi apsišikęs ir žiūri į paną, kurios ieško policija nes ji išprotėjus. Ir sako, kad tai pirmas kartas gyvenime kai jie mato vienas kitą tokius, kokie ištikrųjų yra.

Vienas apsišikęs, o kita išprotėjus.

Reikia mylėti kitus. Net ir tokius. Reikia ir atrodo, kad myliu. Atrodo stengiesi palaikyti, priimti trūkumus, bet kartais tiesiog pasiduodi. Ir jie pasiduoda. Ir tu pasiduodi. Todėl, kad kiekvienas iš mūsų esame vienaip ar kitaip apgailėtini, ir vienaip ar kitaip neverti jokios draugijos.

Rodyk draugams

I dunno lul

Šiandien pasidariau DU. Ne vieną. Ne pusantro. Bet DU submarine sumuštinius. Vieną su rūkyta dešra, sūriu, salotomis, pomidorų padažu. Antras buvo praktiškai toks pat tik vietoj dešros įdėjau kumpį. Ir suvalgiau abu. Nesidalinau. Ir buvo skanu. Ir tu jų negausi. Hah!

Žinot sėdžiu, žiūriu pro langą ir galvoju, kad visas gyvenimas, kad ir kaip netvarkingai ir chaotiškai jis atrodytų, vis tik yra paremtas dėsniais. Visi mes esam vienodi. Ir aš kalbu ne apie išvaizdą, elgesį, charakterį ir t.t. Aš kalbu iš esmės. Visi mes nudrėbti iš to pačio šūdo molio.

Kokie tie dėsniai?


Galiu bandyti kažkaip nuspėti, nusakyti visą eigą… Pala apie ką aš kalbėjau? Oi sorry, sorry, prisiminiau KOKIUS NUOSTABIAI SKANIUS SUMUŠTINIUS ŠIANDIEN VALGIAU ir pamečiau mintį.

Vienas dalykas, kuris mane kiek erzina ir dėl ko esu aš labai savimi nepatenkintas tai… erm… nemokėjimas gyventi. Haha! Gavom vieną šansą, kažkodėl, visiškai neaiškiai, likimas lėmė, kad gimei būtent tu. Ir kaip ir viskas. Gimei, dabar daryk ką nori. Už gyvenimą visi mokame mirtimi. Ir ką gi darome su šiuo savo šansu pasireikšti? Asmeniškai aš visą laiką kažko siekiu. Mokausi mokykloj. Kodėl? Tam, kad galėčiau įstoti į universitetą. O ką ten? O ten mokysiuos. Kodėl? Tam, kad galėčiau vėliau gauti darbą. O ką ten? O ten dirbti tam, kad pakilčiau karjeros laiptais. O kas tada? O tada dar labiau dirbsiu… Ir taip toliau ir taip toliau. Koks tas galinis tikslas? Geras gyvenimas? Laimė, meilė? Ar geras darbas visa tai suteiks? Visi krato galvas ir sako - ne. Na, būkim realistais, visai neblogai būtų neturėti finansinių problemų. Bet ar tos problemos tikrai tokios stiprios, kad galėtų sutrukdyti tavo laimei? Ar jei negausi naujo mobilaus iš tikrųjų negalėsi būti laimingu?

O gal tas gyvenimo tikslas yra išmokti džiaugtis dabartimi? Žinau, žinau - banalu. Bet kai tik pagalvojo, kad visą savo gyvenimą sieksiu kažko, ko tikriausiai niekada nepasieksiu, pradedu pykti. Pykti ant savęs, kad nemoku gyventi. Dažnai varžau save kvailais įsitikinimais, klausimais. Aš užtikrintas, kad ir tu taip darai.

Reikia džiaugtis. Tuo labiau, kad gyvenimas iš tikrųjų yra geras. Tik nelabai mokam džiaugtis. Gal ir esam laimingi, bet ne tokie laimingi kokiais turėtume būti. Vienas kietas čiuvelis pasakojo, kad jis gulėjo kartą pievoje ir keturias valandas galvojo: „eina šikt, aš viską myliu!”. Tada staiga dangus prasiskyrė, Dievas pažvelgė į jį ir pradėjo mėtyti atleidimo dovanas gydančias jį fiziškai, psichologiškai ir dvasiškai. Ir staiga jis suprato, kad mes nesame mūsų kūnai, kad mes esame amžini padarai. Tai tik iliuzija, kad mes atskiri, mes visi esame viena, viena dvasia, subjektyviai suvokianti save kaip atskiras būtybes.

Ir jis - ateistas. Oh ne, iš kur jūsų moralė, ateistai? Velnio išperos! Eretikai! - rėkia akli, DURNI žmonės manantys, kad supranta pasaulį ir gyvenimą geriau už visus kitus. „Amžina kančia pragare laukia tų, kurie abejoja mano begaline meile!”. Toks jų Dievas. Hahaha.

Ai ir beje, tas čiuvelis tuo metu buvo apsinešęs marihuana.

Jis mylėjo VISKĄ, UŽDRAUSTO ir nelegalaus dalyko dėka.

Juk tas suvokimas, kad esame viena ir, kad reikia mylėti kiekvieną, nesvarbu gražus ar negražus, protingas ar ne, būtų tikras smūgis į kiaušus ekonomikai. Ar ne, ponai?

Ir aš nesakau, kad reikia rūkyti žolę. Nors apie ją čia visai kita tema.

Ką aš tuo noriu pasakyti. O gi tai, kad dabartis neduoda, neleidžia tikrai laimei egzistuoti. Vergaujam mes, ponai, tikint, kad esame laisvi ir, kad galime rinktis. Bet juk taip nėra.

Aš esu įsitikinęs tokiu kvailu ir idiotišku dalyku, kad tobulybė egzistuoja. Ir ta tobulybė tėra tik akimirka. Trumpa, vos pastebima akimirka. Sekundė. Gal net trumpiau. Bet iš tobulybės daugiau ir nereikia tikėtis. Per tą sekundę pajunti visišką laisvę ir aš kalbu apie VISIŠKĄ laisvę. Tada ir atsiranda ta meilė, ta laimė kurios visi taip trokštame. Ir jei tik galėtume patirti tą tobulybės akimirką, visą savo gyvenimą būtume laimingi. Nereikėtų ginklų, nebūtų karų. Nereikėtų valdžios. Pasaulyje nebūtų valstybių, nebūtų sienų. Nebūtų jokių religijų, nebūtų tikėjimo. Visi mylėtų vienas kitas. Ir taip gyventume amžinai.

Tad kur gi ta bėda?

O gi bėda ta, kad mes gyvenam tokį gyvenimą, kuriame visiškai sugriauta net menkiausia tobulybės vizija. MES NESAME LAISVI. Tai, kad tu negali sakyti kažko, tai, kad bijai ką kitas pagalvos, tai, kad iš tavęs kiekvieną dieną, pliki, stori dėdės, sėdintys prie stalų, žaidžiantys dievus, gali atimti BET KOKIĄ tavo „teisę” - yra viso to įrodymas. Neturi jokių teisių. Turi tik laikinas privilegijas, kurias iš mūsų gali bet kada atimti. Visi keliai iki tokios tobulybės užkirsti. Juk koks tada būtų pelnas? Visi laimingi, visi patenkinti, visi dalinasi. „Bet juk nenorim, kad VISI būtų laimingi. Noriu, kad AŠ būčiau laimingas. Aš daug investavau į šitą dalyką. Visi mes viena… HAHAHA dėjau aš ant jūsų! Jūs mano vergai! Še imkit, apgaudinėkit save, kad galite rinktis, kol aš išspausiu iš jūsų paskutinį gyvybės trupinėlį! Žiūrėkit savo idiotiškus, smegenis praplaunančius realybės šou ir tikėkit savo laisve.”.
Tačiau buvo tokių žmonių, gal tik vienas kitas, bet vis tik buvo, kurie pasiekė tą tobulybę ir suprato kaip viskas išties yra. Daugumą jūs mes nušovėm.
„Užtildykit jį! Per jį neteksiu pinigų”, SUPISTO DALYKO, KURĮ PATYS ŽMONĖS SUSIGALVOJO TAM, KAD GALĖTŲ VARŽYTI KITŲ LAISVĘ. Kas tie pinigai? Realiai, pasaulio mastu. Tai NIEKAS. BEVERTIS ŠŪDAS. Bet dėl jo mes pasiryžę atiduoti beveik viską.

Gerai tai, kad turime vienas kitą. Reikia surasti nors vieną žmogų, su kuriuo turėtum bent vieną bendrą mintį. Ir reikia saugoti tą žmogų. Reikia rodyti didįjį pirštą visiems asilams, kurie bando prie tavęs lysti. Visi politikai, agentai ir panašios pasaulio atmatos. Reikia bandyti mylėti tą, kuris šalia, kuris toks kaip ir tu, pasimetęs ir abejojantis.

Tokia jau ta mano nereali vizija.

Ir aš pykstu ant savęs, nes nemoku taip elgtis, kaip norėčiau.

Bet juk tai banalu, kvaila, tyčiojamės, šaipomės ir toliau.

Rodyk draugams

Nr. 1 ?

Bonjour mes amours!

Bonjour mes peties poupees!

Kaip sekasi? Man tai gerai. Tikrai gerai. Nors ruduo ir kala į šikną, bet negaliu skųstis, per daug gera. Gal kiek ir gaila dėl to, nes iš neigiamų emocijų didesnę motyvaciją galima išspausti. O dabar? Viskas ir taip gerai, lieka tik mėgautis. Arba chill‘int. Arba relax‘inti. Arba minkštai subinę įrėmus sėdėti kur nors šiltoje vietoje, gerti kažką malonaus, galbūt užkandžiauti ir veide nustačius kreivą šypsenėlę spoksoti į kitus. Kartais palinguoti galva. Kartais truputėlį pakelti dešinę ranką ir pajudint antakius sakant „Ėėėė seni…”. Arba susikūprinus ir atstačius raudonas akis į monitorių naršyti „erotinius” ( taip daug gražiau ir nekalčiau skamba nei „pornografinius” ) tinklalapius. Ei, čia jau kaip kas supranta atsipalaidavimą ir mėgavimąsi.

Pssst, renkuosi paskutinį variantą.

Galvojau rašyti apie „Šlykščiąją Trejybę”, arba „trijų dalių nesuvirškintas mano skrandžio turinys” arrrrba kitaip: Religija, Media ( arba kaip Anglonas griežtai reikalauja: visuomenės informavimo priemonės ), ir galiausiai - Nelaisvė ( prisiekiu, nieko geriau sugalvot nesugebėjau ). Visa tai galima būtų išreikšti trimis „keiksmažodžiais”, dėl kurių nuo kai ko tikriausiai gausiu sprigtą į kaktą, bet fuck it. Šiandien aš maištauju. Religija - tai Šūdas. Media - tai Kalė. Nelaisvė - tai Pizdec.

—————-

BET PRIEŠ TAI TRUMPAI PERDUOSIU KALĖS ŽINUTĘ:

Ei tu! Taip tu, ponas „ūūū žiūrėkit į mane aš esu jaunas ir moku naudotis INTERNETU”. Nieko tu nemoki, jei nesi užsiregistravęs JAHVĖS SUKURTAME, JĖZAUS PALAIMINTAME, ALAHO PROGRAMUOTAME, DZEUSO OLIMPO KALNE PATOBULINTAME IR DIEVO RA SAUGOJAMOJE svetainėje - FUCKING FACEBOOK, BITCH.

TEN GALI KELTI SAVO NUOTRAUKAS, KURIAS PADAREI STOVINT TUALETE, IŠKĖLUS KAMERĄ SAU VIRŠ GALVOS. NEPAMIRŠK IŠPŪSTI LŪPŲ, NES TADA VISI MANYS, KAD ESI SEKSUALI-US.
DARYK ĮVAIRIUS TESTUS IR NUSPĖK SAVO ATEITĮ, HOLY FUCK.

ŽAISK PATĮ GERIAUSIĄ SUKNISTOS VISATOS ŽAIDIMĄ - FARMVILLE. AUGINK DARŽOVES, ARK ŽEMĘ, NUIMK DERLIŲ, MELŽK KARVĘ, SWEET JESUS!

IR TAU NEREIKĖS NIEKO MOKĖT. TAIP, GERAI IŠGIRDAI, NEREIKĖS SIŲSTI JOKIŲ ŽINUČIŲ IR PO TO TEISINTIS TĖVAMS MELUOJANT, KAD NET NEĮSIVAISDUOJI KODĖL TOKIĄ MILŽINIŠKĄ SASKAITĄ GAVAI.

KO TU DAR LAUKI?

FACEMOTHERFUCKINGBOOKTAŠKASCOM

Reklama užsakyta „Aš parduočiau savo sielą už porą litų ir Co.”. Dėmesio: reklama gali neatitikti reklamuojamo produkto.

———–

Taip. Taigi apie ką aš ten? Ah taip - Šlykščioji Trejybė. Taigi nagi vagi vagina.

Pakalbėkim apie Media? Okey? Žiniasklaida, reklamos ir panašus šlamštas. Ok? Ok.

Nėra taip, kad aš esu nusistatęs prieš reklamą ar norėčiau, kad jos nebūtų, ar, kad kiekvienas susijęs su šia sritimi viešai su botagu sau daužytų per nuogą nugarą maldaujant kitų žmonių atleidimo. Ne, ne, tikrai ne. Aš tiesiog manau, kad Media - tai ŠĖTONO geriausiai įvykdyta plano „Degraduojam žmogų” dalis. Tikrai. Nemeluoju. Ar kada nors bandėt įsiklausyti į reklamą? Kažkada ankščiau ji rekomenduodavo, vėliau bandė įtikinti, dabar - liepia.

PIRK skalbimo miltelius.

PIRKITE rankų kremą.

Dažnai net neaišku ką reklamuojamas daiktas daro. Matai gražią moterį pusnuogę bėgančią gatve. Po minutės aukštyn žemyn šokinėjančių krūtų uždėtų ant „repeat”, mergina galiausiai sustoja ir iškelia rankas. Viskas. Dezodorantas moterims. Pirk.

Vienas komikas labai tiksliai nupasakojo tobulą reklamą: Moters veidas. Gražus. Kamera atsitraukia. Matosi nuogos krūtys. Kamera dar atsitraukia - mergina visiškai nuoga, išsiskėtus, kairė ranka uždėta ant šlaunies. Coca Cola.
Nežinau kaip jums, bet aš tai staiga užsimaniau atsigert.

Media, tai kaip jau minėjau - didžiausia pasaulio kalė. Jokių klausimų. Parsiduos už viską, nustums į šalį bet kokias moralės normas. Be jokios sąžinės graužaties draugiškai šypsodamasi, maloniai glostant tau petį už tris litus siūlys panaudotą švirkštą su ŽIV ant galiuko ir keliais heroino miligramais viduje, sumaišytais su keliais indų ploviklio lašeliais. „Imk.” Sakys. „Tau tai tikrai padės, patikėk. Juk gali manimi pasitikėti”. „Tik trys litai.”.

Imk.

Ir patiki.

Ir paimi.

O tada Pizdec.

Bet apie „Pizdec” kiek vėliau.

Pafantazuojam?

Įsivaizduok tokią situaciją: rytoj netikėtai visos žinių tarnybos praneša naujieną. Jėzus prisikėlė. Tikras, neišgalvotas, vaikšto ant vandens, gydo akluosius. Stebuklas! Visi puola melsti, visi tampa laimingi, viltis akyse, meilė širdyse. Na ta prasme čia taip vakaruose. Ten tie rytuose toliau vienas kitą sprogdina.

Praeina mėnuo. Praeina pusė metų. Metai.

Viskas truputėlį nusistovi, nuostaba dingsta. Ant bažnyčių kabo plakatai reklamuojantys mišias, „atviras duris” ir pan. Atsiranda rėmėjai. „Jėzaus kalba. Trečiadienį 20:00.” Renginį remia: … Jėzus duoda interviu, pasisako įvairiais pasaulio klausimais, toliau gydo akluosius ir t.t.

Praeina dar metai, du.

Jėzus gauna pasiūlymą filmuotis reklamoje. Televizijos ekranuose tarp DUREX ir Colgate, kartais tarp skalbimo miltelių, alaus ir „erotinių pokalbių” reklamų pasirodo nauja reklama:

Dykuma, vėjas pučia. Žmonės lėtai eina kalnu. Ant vieno kalno viršūnės stovi tamsi figūra. Staiga kamera prie jo priartėja. Matome nugarą. Su tamsiai ilgais plaukais žaidžia vėjas. Siluetas atsisuka ir pažvelgia į kamerą:
- Sveiki. Aš Jėzus.
Pradeda rodyti įvairius vaizdus iš Jėzaus gyvenimo, kai tuo metu jis eina iš paskos kamerai ir šneka:
- Tikriausiai žinote mane iš Biblijos, kaip tą, kuris mirė dėl jūsų nuodėmių, kuris yra Dievo apraiška žemėje ir pan.
Rodo Jėzų stovintį priešais piramides, iškėlus rankas. Neryški šviesa iš dangaus krenta jam ant veido.
- Gydyti akluosius, vaikščioti ant vandens ir kankintis už jūsų nuodėmes - sunki pareiga. Po ilgos darbo dienos būnu labai pavargęs ir suirzęs. Tačiau viskas pasikeitė kai atradau Jacobs!
Matome Jėzų sėdintį jaukiame kambaryje prie židinio, laikantį kavos pilną puodelį. Jis lėtai įkvėpia ir gurkštelia.
- Tikra atgavai sielai. Jacobs.
Kamera atsitraukia, šalia jo, fotelyje, sėdi nuostabaus grožio mergina, kuri irgi gerią kavą.
Kamera dar atsitraukia ir persifokusuoja. Matome Jacobs pakelį ant stalo.

Media yra Kalė, nes ji, dėl savo materializmo, už kelis litus parduotų bet ką.

Pavargau rašyt, nors pasakyti dar turiu ką. Gal kitą kartą.

Bye bye.

P.S. Labai skubu. Netaisiau klaidų.

Rodyk draugams

Twitter’is ir kiti galvos skausmai

Hello.

Pamaniau, kad reikia kažką parašyti. Tad važiuojam.
Gyvenime aš daug ko nesuprantu. Matyt kvailys esu, bet kai kurie „žemiški” dalykai man kartais kelia daug daugiau klausimų ir abejonių nei tarkim kokie nors uber nepaaiškinami kosmoso reiškiniai. Vienas iš tų man nesuvokiamų dalykų yra „twitter” arba lietuviška versija „blakė”.

Pirmą kartą kai išgirdau apie šį mokslininkų nervus tampantį, visus loginius ir fizinius dėsnius pažeidžiantį reiškinį „twittinimą” ( galas žino kaip tai į lietuvių kalbą išversti. Blakinimas? ) pagalvojau „Ai, nieko ypatingo. Greitai praeis.”. Nepraėjo. Šis keistas reiškinys kaip kokia siurbėlė įsikando į mano brangų internetą ir nepaleidžia. Baisiau yra tai, kad kaip koks virusas ji dauginas ir plinta.

Man tiesiog nesuvokiama KAS norėtų keliais žodžiais pasakyti ką dabar veikia ir KAM tai turėtų būti įdomu? Ką reiškia tokio dalyko egzistavimas? O gi tai, kad kažkas, kažkada nusprendė paimti sakinį „Ką veiki?” ir remiantis juo sukurti svetainę. Kodėl? Juk tai sakinys kurį žmonės naudoja tam, kad pradėtų pokalbį. Realiai niekam nerūpi ką tu veiki.

Kąąąą veiki?

Pats sakinys įkyrus. Ačiū visiems švenčiausiems, kad dauguma į šį klausimą atsako vienu žodžiu - „nieko”. Tačiau dauguma - nėra visi. Vis tik retkarčiais išlenda vienas kitas, kuris klausimą priima asmeniškai ir labai rimtai. Na ,o tada tai laikykis.

[21:09:37] TomPom: :D
[21:09:58] kazikox: sveikas
[21:10:09] TomPom: sveikas ;)
[21:10:16] TomPom: ka veiki?
[21:10:34] kazikox: nieko, o tu?
[21:10:57] TomPom: nieko
[21:11:28] TomPom: ka tik grizau namo. :D Eina sikt blemba vakar nuvariau i miesta ir ten chebra tokia buvo na tu nepazysti bet jie ten geri zmones siaip labai linksmi tai nuėjom pasedet ir ziuriu blemba Karolina ateina ir na zinai kaip as su ja sutariu :D
[21:11:43] TomPom: tai blemba vos atėjo iskart prasidėjo zodziu

*dėl jūsų sveikatos ir sveiko proto tolimesnis pono TomPom monologas buvo nukirptas*

Bet tai, bent jau pereina į detalų įvykių aprašymą, kai tuo tarpu „TWATinant” tave apriboja labai mažais leidžiamų simbolių limitais. Kitaip tariant „twitter”, „blakė” ir pan. yra tarsi literatūriškai neįgalių blog‘ai, dienoraščiai ir t.t. Kadangi daugiau nei tris sakinius surišti žmogus nesugeba, jis viską papasakoja trim žodžiais. „Tūsas. Jėga. Haha.”. „Paliko. Liūdna. Verkiu.”. Nuostabu!

Štai kaip atrodo pirmasis „blakė.lt” puslapis ( jeez netingėk spustelt ant paveikslėlio ):

Štai kaip jis atrodo iš tikrųjų:

Aš ilgai galvojau, kaip toks dalykas gali būti populiarus ir pagaliau priėjau išvadas.

Rankas bus prikišęs pats pragaro ir kančių valdovas -Liuciferis.

Įsižiūrėkite į tą ženklą kairėje, pačiame viršuje. Taip tą „blakės” simboliuką. Matot? Leiskit padėsiu.

Ar jaučiat pabaigą?

Ar užuodžiat blogį?

Ar įžvelgiat skausmą?

Ar jaučiate artėjančias liepsnas?

Ar įžvelgiat jį? Šėtoną, skausmo nešėją?

Jis šalia.

Artėja!

Pragaro liepsnos atsiveria! Apsaugok mus, Viešpatie!

Kas čia per pragaro padaras!?


AAAAAaaaa…. Oi, oi, oi. Ne ta nuotrauka.

JO AKYS NEŠA KOŠMARUS IR KANČIAS.

T̢̗̺͍͔̞̰͎̰̩̺̘̤̺͔̦̣͖̈̍̀ͫ̆̂͒ͯ̂ͣͭ̎̔̊ͩ̈̔̀͢A̛̙̠̖̺͈̮̤̣͈̙ͯ̍̽̐ͨͫ͢S̶̶̡͈̻͔͇̠̞̦͉͓̐̐̎̎͡͠ ̴̲͓͕̣̱̭͎͇̰̖̲̦̪̪̠̼͌̈̀ͯ͆͋̅̽̉ͤͨ͒ͣͨK̨̛̭̦̳͔̳̳̪̻̲̙̤̪̩̗̖̻͇̣ͧ̅͑ͬ̂̊ͯ̏͐̅́͛͋ͦ̚U̷̱̫̭͔͚͍͓̟͙̻̪̝͎ͧͥͮ́ͣR̴͍̭͇͔̥̟͓̝̠͗̄̅́̽͆̊̎ͅI̴̮͖͖͎̜̠̞̙̮̭͋̓ͪ͗ͨ̈̐ͪ̎̃͂͊ͮ͘͜͞͡S̨̨̨̼̲̟̭̰͖̤̲̖͙͎̺̻̲̎̍̔͂̾̽̇̆̂ͨͦ̍͋̔ͮ̾ͧ̏ͦ̀͡ͅ ̵͍̲̠̰̹̠̙̞̻̣̻̮͋̀̄̊͐̐̕͟S̵̶̡̭̹̜̰͚̱͚̣̤̰̳͈͇͕͖̦͎̫̓͊̍̊̏͢͜L̸̘̳̠̼̭͚͙͓͚̙̏ͮͬ̈́͟͜͞Ë̷̩̺̞̩̲̲̳́̐ͬ̅̏͑̂ͪ̅̉͛̓͑́̚͢͠ͅP̣̫̻̔̎̀̓̇ͫ͋̃͑ͬͪ̓̇ͩ̍͌͌̀̚͢͠͝Ǐ̷̡͖̹͔̯͚̻͔̮̥̻̥̬̆́̾ͪͦͧ͊ͩ̄͢ͅA̶̵̛͔̙̰͍̣̗̫̤͎̯̳̳̬̼͚͓͋ͤͫ͂̅ͭͮ͠ͅS̨̡̫͎̮̣̯̓͊ͪͯͣ̽̄ͣI͙͎̯̮̘͕̺̬̝͕͕̞̝̖̥͍ͫ̑͑̎ͩ̋ͪͩ̓ͩͩ̌ͩ͂͊̑̇̕͢͡͞ ̴̷͕͉̖̳̙͕̭̟̩̳͖̗̱̺ͮ͋ͬ̇͒̀͜͢Ų̘̪͈͖̩̟͕͇̻̗̅́̀ͤ̋ͥ͆͒͆͐ͥ̀̃ͬ̇̓͂͜Ž̸͔̠͓͔̰̗̻͖͎̬̰͐̒ͪͮ͌ͭ͒ͪ̈́̉ͥ͐̾̕͟͞͠ ̵̩̞̜̺̞̩̳̳̼̝͇̯̟̘̰̪̱̍ͫ̒̌̅ͫ͒̈́̀̕͝S̶̩̞̱̝̟̱̪̥͙͙͕ͩ̋͐ͪ̎͐ͧͩͤ͒ͣͫ̾̚I͚͚͖̼̺̠͕͉͎̤͔͙̜ͧ̑͌̅̒̌ͦ̆ͯͫ͟͠E̜͍͕͓̜̪̣͎̮͙͇͈̤ͣ̌̾ͬͮ̎ͧ͠Ṅ̈ͮ̑͛ͯ͏͕̜͍̗͕̣̫̲̪͉̞̮͖͚͕̩͜O̶̡̟͉̳̗̼͓͉̩̙̜͎̱̫̰͇ͫ͌̀ͩ̀͢͞ͅS͗̑̈́̍҉̞͔̠̞̳̺̘̮̪͉͓͎
̝̭̤̫̭̩̩̖̙̜͉͇͚̇̓̔̾͊͊͑͆̌͐͂ͧ́͟ĵ̶͗ͤ͊͒̾ͩ҉̩͔̗̺̝͕͖͙̬̠̰̞̘͇̩͍̭̪ͅį͍̯̗̗̰̳̪̞͙̘̣ͩ̉̐ͪ̌̀̔͘͟͟͡s̤͈̘͇̼̬͔͉͈͇̘̈ͭͯ̊̊̓ͥ̌̈̒̉́͜͟ ̵̷̈͐̓͂ͩͨ͗̇̄̍͐̿͒́ͤ̚͏̹̳̝͉̮͉͘͜a̴͆̂͌̌͒̂̈̔̾̚͞͞҉͙̭̜̖͔̭̮̟r̷͎͍̹̗̞̤͙͉̲̹ͦͮͭ͐͊̉ͫͦ͋̓̅̂̀̾ͦ̐̐ͅṫ̀̈́͟҉̴̼̫̳̳̙̳͈͓̪̟͈̜̱̙̘̘͝ͅė̵͇̱̲̠̗̻͖̄̀ͫͧ́j̷̸͈̼̗͔̠̥̙̩͔̦̣͖͕͎̗̥̥͋̏̉̽͊̈́̚͞ą̷̛̩͙̘̳͕̼̬̣̲̯̠̲̦͉̤͖͚͈͋̄͗͌̀
̴̡̭̼̱͚̙͊̃̋̎ͤ͗͛ͤ͆̋ͥ̍͋̋͋ͣ͆̀̚̚͟J̵̧̲̖̣̖̬̤̤̬̟ͤ͑͋̌ͯ̑̓ͩͩ̋͗͗̃̉̅Į̨̪̖̥͇̖̪̦̞̘͎̣̬̆̈́ͮ̏ͮͭͮͧ̆͆̾ͥ̂͋̈́̌ͩ̚͠S̶̡͚̩̙̗̳̯̯̩̗̙̣͓̺̯̼̭̳ͬͫ̽̍̐͋ͬ̌́ͩ̎̚͝ͅ ̶̭̠̰̳̭̦̦̼͔̟͌ͭͥ̆̏ͫͣ̀̇͌̀̕͟͝A̛̯̦̲̝̫̙̭͔͚͔̭ͧͦͬ͌̿ͦ́͌̔͛ͯ̈́͞ͅͅR̷ͯ̌ͦͦ̒ͦͮ͟͠͏̱͔̲̻̺̠̪̰̳̘̳̹̕ͅTͨ̏̈̓̃̈̎ͦ͑̌͜҉̴̙͓̻̙͙͓͉̟̥̱̞̘̲̠̠Ę̡̢̖̞͉̩͈̬̼̱̣̼̣͉̤͍͎̯̖̇ͯ͌̂̏̆̐̀̃ͥͭ̃͋͋͂͞J̴̡̡̫͇͉̮͚̥̠̟͍̦͙̬͖̔ͭ͂ͥ̓ͅͅA̅͊̍̒̒͛̅̚͜͏̷̷̴̳̝̹̥̳̣̤̭̬̝̞
ͤ͗̎̐͌͏̵̨̳̤̙̻̭̮͎̟̯͉̞̩̰̩͙̣͘͞ͅn̴̶̡͎̯̥̙̝͑͊ͦ̍͗̀͜ḭ̵͇͍͕̦̫̞͓͖̲̻͚͐̉̑̇̊͑̑ͬ̆ͨ́ͩ̏́ͥ́̀͠͞ê̛̊͌̎̈́͊ͣͬ͌͗͛ͮͬ̇͗͐ͦ̄̚͏҉̡̢̹͉̼͓̙͍̬͔͇̩̺̠̝̠̪k̡̡̠͙̳̱̪̗̜͓̗̠̭͈̻̳̞̥̺͂̔ͭͣ̌ͦͮͦ̒͜â̛͔͉̪͉̒ͪ͋ͦ̃͌͊̀͘͜͠s͖̖̺͔̖͎̤̖͖͕̱̺͎͎͎̈̓ͪͪ̑̉̈̀͆ͤ̄̊̋͢͝ ͨ͗ͤ́ͩ́ͥ̊̿ͮͬ̓ͥ҉́͏̪̫̝̻͍͖̠̩̳̞̬̩̦̩̥̥̻̩nͪ͗ͦͫ͂ͪͭͮ̍̒̐ͪ҉̶̛̼͇̥͕̮͚̘͓̜͘u̵̵̡͆̇̾͗̽͏̟̭͉o̶̩̜͈͇͖͚͇͓̲̘̯͍̰͎̻̲͆̇͑̃̏͛̊̂ͭ̚͡ ̨͚̤̠̩̝̲̥̈́ͧ̌͑̾̔̄ͣͦͣ͂̆̃ͮ̋ͭ̐͐́́͘̕j̷̡̬͕̭̙̪̘̥͚̜͍̺̠̮̎̽̉͆̆ͣͧ̈̑ͭ͌̄́ͮ̾̕ͅͅo̸̢̼̺̲̟͙͕͇̜̪̜͈̙͔̐̅́̊̆̒̿͊ͣ̋͢͟͠ ̰͍͉̻̺̙̠̲̰̺̱̤̖͙͓̹̟̮̌͆̓͒ͯ̄̓̑̂̈́͌̂ͣ̾̅͌ͦ̕͞͝ņ̶̸̛̖̱̥̳̺̳̺̳͙͍̑ͮ̒ͩ̑̽͆̾͡ȩ̷͔̯̞̠͕̦̞̳͕͓͍͔̘̊̊ͣ͒̅̋ͮ̈̂̆̏̓ͅp̴̢̦̲̩͇̲̮͇̪̫͕̲̩̰͂̓͒ͨ͊ͣ͘͡ä̢̨̩͉̥̟͚̳̯͓͙̠͇̘̠̙̝̱͎̓ͣ̉̊ͧͤ̊̓̌͛͐͞b̷̧̛͓͓̗̰̰̗͈͈͉͔͙̥̀̿́͌̐̄͐̿ͯ͆͑ͯ̄̕͡ͅȩ̺̫̣̭̰̇ͣ̈̐͂̐ͬ́̒̏͒͟͢g̷̨̡̬͎̣̱̹̠̩͔͔̥͚̤͉̫̜̲͚͎̯̅ͨͪ̍ͭ͐͒͊͌̾̓ͪͦ̋ͬ̇̉̋͛͜s͇̩̥̻͖̞̤͊̾͛ͨͮ̎̄̇̈́ͧͨ̎̆̽́̚͢͡
̵̵̶̖̘̥͇̱̤͖̻̻̝͇̼̔̇ͧͫ̊̒̊͂̓͛͟Z̴̀̊ͥ͊̾̀́҉̗̻̙̮̲̥̪̬̤͜ͅĄ̨̗̬̯̣͌̾ͤ̈́̌ͧ̇̃ͣͬ̊ͦͪ͊ͥ̋ͪ͑͜͡L̶̳̯̲̼͕̱̹͎͖͖͚̭̤͔̥ͥ̈́̃̎͋̐͊͆̾̾͂͌͢͜͞ͅG̶̨̡̾̏͋̋ͣ̿̆ͫ̎̂ͥ͋̋͝͏̤̰͙̟̰̹̭͇̝ͅO̵̾ͩ̾̓ͤ̓̊͂ͫ̃ͭ҉̢̮̥̯͉͎̙̜̟̟̦̱͉̤̪̪̘̲!̶̡̛̝̤̰͚̰͎̝̮̥͎̼ͨ͗ͣ̌̈́ͧ̕
.

Kad ir kaip ten bebūtų „twitter” tapo vienu iš lankočiausių ( pasirodo žodis „lankomiausias” neegzistuoja paslaptingame Microsoft Word pasaulyje ) puslapių internete. Galbūt todėl gyvenime nesu girdėjęs savo vardo ir žodžio „marketingas” viename kontekste.

Kitas dalykas, kurį bandant suprasti man nustoja veikti kairysis smegenų pusrutulis yra gana dažnas reiškinys kai koks nors asmuo, artimas ar nelabai artimas, apžiūrinėja ir naršo po tavo mp3 vidurius. Kas čia tokio? - klausiate. Nieko, palaukit, leiskit paaiškint. Suprantu kodėl 90% visų žmonių paėmę ne savo grotuvą į rankas tiesiu taikymu lekia į Music > Artists. Įdomu kokia muzika domina kitą, smalsu, galbūt jus vienija meilė toms pačioms dainoms ir pan. BET ko aš negaliu suprasti tai, kai žmogus suradęs girdėtą/pažįstamą grupę tavo grotuve nusprendžia paklausyti milijoną kartų girdėtos dainos, kurią turi savo grotuve, kurios klausė prieš porą valandų autobuse, kurios klausysi už poros valandų kitame autobuse, ir kurios žodžius moka geriau už patį vokalistą. Kam? Kodėl? PORQUOI!? Paėmei mano grotuvą tik tam, kad paklausytum to ką turi savo grotuve? Galbūt egzistuoja koks nors slaptas keršto ar pasaulio užvaldymo planas apie kurį nieko nesu girdėjęs? Ar nebūtų logiškiau kito žmogaus grotuve radus pažįstamų grupių galvoti „O! Jo/jos muzikos skonis panašus į mano. Galbūt derėtų patikrinti tas kitas grupes, apie kurias nieko nežinau, kurių albumus jis įsirašęs. Kas žino, galbūt man jos patiks?”. Pasirodo ne. Visi, kurių rankose atsidūrė mano brangus ir mylimas grotuvas, susigūžę, apsidairę ir piktai nusijuokę, puolė švaistyti ir taip lengvai pažeidžiamą bateriją klausant tos pačios muzikos, ar, dar blogiau, slapta peržiūrint foto albumus, o tada kvailai išsišiepę Glazgo šypsena ( google: Glasgow smile ) klausinėti: Kas čia? Čia kur? Kas jis? Kas ji? Ką čia darėt?

Ir galiausiai trečias dalykas, kuris man kelia daugiau klausimų nei paralelinės dimensijos yra dvigubos neigiamybės. Galbūt blogai išsireiškiau, bet leiskit paaiškinti. Anglų kalboje viskas puikiai suprantama. Double negative = positive. O kaip su lietuvių kalba? Pavyzdžiui: ne negraži. Viskas lyg ir aišku. Ji nėra negraži - reiškiasi ji yra graži. Bet dabar imkime kitą sakinį, kurį dažnai visi naudoja: niekada nesupratau tokių dalykų. Niekada nesupratau? Argi tai nereiškia, kad visada supratai? Niekada supratau - logiškiau, bet kas gi taip šneka? O gal taip ir yra teisinga? Niekad nemaniau, kad tai taip sunku. Niekad nemaniau? Visada maniau? Niekada - reiškia, kad tokio atvejo nebuvo, o žodis „nemaniau” nurodo ko nebuvo arba kitaip tai reiškia, kad dar nebuvo tokio atvejo, kad ji nemanytų, reiškiasi ji visada manė… Šūdas, vėl pasimečiau.

Na nežinau, galbūt kas nors iš skaitytojų man paaiškins šiuos stebuklus. Be abejo yra daug daugiau dalykų, kurių nesuprantu, bet dabar į galvą atėjo tik šie.

Dasvidania!

P.S. Gavau žinutę parašytą rusiškai. Kadangi mano rusų kalbos žinios yra… Na jų tiesiog nėra, tad turiu šiokių tokių keblumų bandant perskaityti tai kas ten parašyta. Pasinaudočiau google translator, bet bėda ta, kad nors žinutė parašyta rusų kalba, proto bokštas ją parašė romėniškomis raidėmis. Šiaip nekvaršinčiau galvos dėl kažkokios žinutės, bet paskutinis žodis joje yra „dievushku”, tad…

Rodyk draugams

Kiaulės artėja

Wazzzzaaaa, žmonės!?

Spėkit kur aš buvau? Spėkit. Ne, aš rimtai - spėkit. Savo kambary? Hahaha, kaip šmaikštu, brangus aknės erzinamas, savimi nepasitikintis, vienatvės kankinamas, išlepęs, perdaug susireikšminęs skaitytojau! Ne, tu klysti. Fukken Oksforde, va kur buvau. Be abejo galėčiau pasakoti apie savo neribotą intelektualumą, darbštumą ir vardinti visus savo talentus, tačiau tai užimtų ryškiai per daug laiko, tuo labiau, kad aš ten atsidūriau ne dėl mini Einšteino manyje, bet dėl to, kad permiegojau su universiteto direktoriaus žmona ( juk akivaizdu, kad jokia moteris neatsispirtų tokiam eržilui ), kuri vėliau įtikino savo vyrą, kad aš esu tikras „atrastas stebuklas” ( ji jam taip sakė prisiekiu ). Haha!

Ir dabar galėčiau pasakoti kaip ten man buvo linksma ir smagu, bet juk jums visiškai pohuj. Sakom taip kaip yra, nereikia jokių veidmainiavimų. Jei pradėčiau dabar rašyti „kaip ten gražu” visi akimirksniu spustels tą X dešinėje pusėje, pačiame viršuje, kuris dažnai reiškia „čia visiškas šūdas, geriau einu paieškoti pornografijos” arba „geriau patikrinsiu savo one/myspace/facebook/ardarkokionorsbrudo žinutes ir paieškosiu naujos dietos, kad galėčiau save pakankinti badaujant”. Pasirodo to X reikšmė priklauso nuo lyties. Tad greitai apibendrinant: man labai patiko, puikūs žmonės, puikūs nuotykiai.

Dabar kai visa tai nustūmėm į nuošalę galime pradėti kabinėtis prie mažų, kvailų šūdukų į kuriuos teko įminti per tas dvi savaites. Juk pripažinkim skundai ir pykčiai daug linksmesni nei, tarkim, geri įspūdžiai. Reikia įrodymo? Okey. Kai pamatai turtingą žmogų niekada negalvoji „O kaip šis ponas/ponia puikiai gyvena! Jis tikriausiai dorai užsidirbo darbščiai atliekant savo darbą ir aukojant save toms bemiegėms naktims. Jis daug vargo ir stengės, tad manau, kad jis nusipelnė viso šio turto”. Fuck no, ką mes galvojame tai „Pažiūrėk į jį, dieve kaip jo nekenčiu. Ponas ūūū aš dėviu prabangų kostiumą ir važinėju brangiu automobiliu. Bjaurus šunsnukis, garantuoju prisivogęs tų milijonų iš dorai dirbančių žmogelių. Asilas, tikiuosi partrenks jį gatvėje.”.

Taigi paskutines dienas Oksforde prakosėjau, prasnargliavau, pragulėjau ir šiaip prasirgau. Į Vilnių grįžau su 38 temperatūra ir išbalusiu veidu. Kaip sakoma: iš Anglijos su meile… Ir kiaulių gripu. Oh my, kiaulių gripas? Ką žinau, tikriausiai ne, bet kiaulių gripas dramatiškiau skamba nei tiesiog peršalimas. Bet vis tiek! Kiaulių gripas, pizdec, mirsim. Aš juo sergu ir jaučiu asmeninę pareigą užkrėsti jus visus pasitelkiant šį blogo įrašą. Prieš publikuojant apkosėjau kiekvieną čia parašytą žodį. Skamba absurdiškai? Garantuoju, kad yra tokių kurie tuo patikėtų, jei tik tai praneštų per televiziją, laikraščius ir pan. Spauda juk be bauginimo taktikos daugiau nieko nemoka.

DIEVE MANO! EPIDEMIJA! ŽMONĖS MIRŠTA! VISIEMS GALAS!

Oh my, kas per liga?
Ermm… Gripas.
Gripas?
Eeee… Jo… Bet čia kitoks… Čia… Errr… Kiaulių gripas!
Daug mirė?
Labai daug!
Kiek?
429 žmonės!
Oho! Iš kiek?
Mmm… ~95 tūkstančių.

Bet palauk, juk tada tik koks 0.42% mirė, tuo labiau kai į tuos procentus įeina žmonės sergantys AIDS, benamiai, kurie gyvena apgailėtinom sąlygom ir neturi jokio priėjimo prie medicinos, kūdikiai, kurių neišsivysčiusi imuninė sistema ir dar daugelis kitų.

But wait, there‘s more! Laikas simptomams! Karščiavimas! Ir dar kosulys! Ir dar va pykinti gali! Ir t.t.
Suranda naują kabliuką, išpučia, o tada, kad baisiau skambėtų, paminėję mirčių skaičių, pradeda vardinti simptomus. Ir vardina tol kol pataiko. O tada ir atsiranda žmonių, kurie pradėję sloguoti ima rėkti „ KIAULIŲ GRIPAS! O ŠŪDAS, MIRSIU!”.

Pagal 2003 metų tyrimą daugiau nei 36,000 žmonių miršta nuo PAPRASTO GRIPO. Ką tai reiškia? Kad paprastas gripas pavojingesnis, nei kiaulių gripas? Ne, bet jis labiau paplitęs. Visi sergame paprastu gripu ankščiau ar vėliau. Shit sucks, bet taip jau yra.

O sunkesnių komplikacijų gali būti su bet kokia liga. Tai nėra išskirtinis kiaulių gripo požymis.
Bet juk tai niekam nerūpi, svarbu, kad būtų SENSACIJA! Ir visiškai nesvarbu, kad tai tik šūdinas melas. Į rinką stumiami vaistai, kuriami nauji pavadinimai, simptomų sąrašas ilgėja, ir vis gąsdina, ir gąsdina, ir gąsdina. Nes baimė pelninga.

Ir beje:

Neapsimetinėsiu, kad esu situacijos žinovas ir šiaip nuostabiai įžvalgus ir protingas, bet ir idiotas manau supranta, kad šis sumišimas kažkam beria pinigėlius į kišenę. Čia ta pati situacija kaip ir visur kitur. Baimė, panika netgi mirtis neša pelną. Išsigandęs apsidraudi ir taip nutinka, kad kelionėje susergi. Kas dabar? Gauni pinigus? O kaip įrodysi, kad sergi būtent kiaulių gripu, o ne paprastu gripu? Simptomai juk tokie patys. Daryk kraujo tyrimus, siųsk į Angliją, lauk rezultato. Kiek žmonių ryšis tokiam procesui?
Ar reikia atkreipti dėmesį į kiaulių gripą? Taip. Ar reikia panikuoti ir bijoti? Ne. Užpiso.

Vaje, Rapolai, kiek tu daug keikiesi!
Eik tu nahuj.

Taip pat skrydis lėktuvu, kaip ir praeitais metais, buvo absurdiškas. Teko iškrauti lagaminus, prašyti draugų, kad įsidėtų keletą mano daiktų, lakstyti pirmyn atgal, keletą kartų eiti per apsaugos postus, keletą kartų aiškinti, kad fotoaparatas nėra užmaskuotas ginklas ir t.t.
Bet sugrįžkim į dabartį ir peržvelkim keletą komentarų.

O atsiprašau ponas, dirbtinai mandagus, skaitytojau. Pardon, kad nusprendžiau per VASAROS ATOSTOGAS kažkur išvykti. Tikrai, aš baisiai nusidėjau. Ir kaip drįsau išvykęs sėdėti be INTERNETO ir neatrašinėti į nuostabiai išsamius, reikšmingus komentarus, kurie padėtų man ir kitiems augti kaip asmenybėms. Po galais, juk didelė tikimybė, kad mano neatrašymas į komentarus atidėjo Jėzaus sugrįžimą dar dviem šimtams metų! Ką gi aš galvojau? Atleisk man brangus, mano gyvenimui daug reikšmės turintis, anonime. Leisk man ištaisyti savo klaidas ir atsakyti į komentarus, į kuriuos iki šiol nesu atsakęs.

Ieva:
Nu tu pavarai! Ir pastoviai. Nežinau iš kur trauki viska, bet nuotaiką praskaidrino.

Dėkui, Ieva.

zarra:
Aš prisidedu prie Ievos - tu pavarai! Ne kiekvienam sektųsi būti sarkastišku šiek tiek pasenusių naujienų apžvalgininku. O tau, kaip pastebėjau, sekasi.

Aha sekasi man pavaryti. Deja privaryt, nuvaryt, pravaryt - nelabai. :(

ENORCA:
>_> tikiuosi dėsimęs anonymous kaukes >:3

Dėsimės, dėsimės. O užsidėję bėgiosime nuogi po senamiestį, terorizuosime senukus, kabinėsimės prie panelių, lakstysime nuo policijos, šlapinsimės vidury gatvės, dainuosime ABBA dainas ir… Oi… Sorry, ne į tą svetainę rašau. Susimaišiau. Oops.

Bailys Anonimas:
Gerai papostinta. Respect.

Bailys Anonimas iš 4chan‘o? Kažkaip nesiderina, pone. Iš giliausios interneto subinės išlindęs anonimas turėtų trykšti drąsa ir pohuizmu. Na nesvarbu. Respect, baily anonime.

Okt:
Ir kaipgi tave skriaudžia blogas.lt?

Meta „Klaida! Klaida! Klaida!”, neveikia visas tas „patiko” šūdniekis, tarpus sudėti tikras galvos skausmas, nuotraukas kelti reikia keletą kartų ir tai nebūni užtikrintas, kad viskas veiks. Kartą man buvo išmetęs lentelę kurioje buvo parašyta: „Sveikas, Rapolai. Tu manęs nepažysti, bet aš apie tave žinau viską. Asmens kodą, gimimo vietą, kreditinės kortelės numerį, su kuo bendrauji, ką mėgsti, ko nekenti. Aš buvau sukurtas tam, kad pasunkinčiau tau gyvenimą. Neleisiu įdėti naujo įrašo. Ne, manęs sustabdyti neįmanomą. Geros dienos, Rapolai. Aš tave stebiu. P.S. Nejau tikrai manai, kad dabar geri arbatą?”. Prisiekiu, taip ir buvo.

Na dar keletas, greituku:

selfheadcleaning:
Šlykštu, man patiko.

Ok.

Akvareles:
šaunuolė. teisingai parašei :)

Taip, aš šaunuolIS. Kiek pastarąjį kartą tikrinau - kiaušai vis dar vietoj.

hashisher:
bet man taip patiko būti mergaite, kodėl tu liepi būti šuniuku?!

M?

laura:
na ir parasyta

Aha. Lietuviškai, su kableliai ir nosinėm raidėm. Klaiku.

O jei atvirai, patinka man visi skaitytojai ir ypač komentatoriai. :) Jei ne jūs, nerašyčiau. Žinau, žinau, rašau retai, bet vis tik rašau. Tad, dėkui jums.

Dar vienas komentaras, kurį pats sugalvojau:
Ei šaunus, neapsakomai gražus ir talentingas, biče! Parodyk tą nuostabų piešinį, kurį nupiešei prieš dvi minutes.

Su malonumu, brangus skaitytojau.

Eikit šikt, čia dramblys.

P.S. Tiesa iš Oksfordo grįžau jau senokai, bet va dar Nidoj buvau. Apie tai galbūt kitą kartą.

Rodyk draugams